10 įdomių faktų apie voveres – žavius ​​vikrius graužikus

Voverės priklauso voveraičių šeimai, priklauso graužikų genčiai. Net vaikas gali atpažinti šį gyvūną: jis turi pailgą kūną, snukį su ausimis trikampio pavidalu ir didžiulę pūkuotą uodegą.

Voverės kailis gali būti įvairių spalvų – nuo ​​rudos iki raudonos, o pilvukas dažniausiai būna šviesus, tačiau žiemą papilkėja. Ji išsilieja 2 kartus per metus, pavasario viduryje arba pabaigoje ir rudenį.

Tai labiausiai paplitęs graužikas, kurį galima rasti beveik visur, išskyrus Australiją ir Antarktidą. Jie mėgsta visžalius ar lapuočių miškus, bet gali gyventi ir žemumose bei kalnuose.

Jie turi 1-2 vados, 13 savaičių skirtumas. Vadoje gali būti nuo 3 iki 10 jauniklių, kurie sveria tik 8 g. Jie pradeda auginti kailį po 14 dienų. Mama juos maitina pienu 40-50 dienų, o 8-10 savaičių mažyliai suauga.

Jei jums patinka šie gyvūnai, verta ištirti šiuos 10 įdomiausių faktų apie voveres.

10 Nustatyta apie 30 rūšių

Sciurus gentis apima apie 30 rūšių.kurie gyvena Azijoje, Amerikoje, Europoje. Tačiau be šių gyvūnų, įprasta vadinti ir kitus voveraičių šeimos atstovus, pavyzdžiui, raudonosiomis voveraitėmis, palmių voveraitėmis, voveraitėmis. Tai persų, ugnies, geltonskruosčių, raudonuodegių, japonų ir daugelis kitų voverių.

9. Yra apie 50 milijonų metų

Graužikų būryje, kuriam priklauso voverės, yra apie 2 tūkstančius rūšių, jos atstovai gyvena visame pasaulyje. Seniausias šio ordino atstovas yra Acritoparamys, kuris Šiaurės Amerikoje gyveno prieš 70 milijonų metų. Tai visų planetos graužikų protėvis.

O prieš 50 milijonų metų eocene gyveno Paramys genties atstovai, kurie savo išvaizda priminė voverę. Šių gyvūnų išvaizda buvo visiškai atkurta, jie turėjo visas pagrindines šio graužiko savybes. Bet jei mes kalbame apie tiesioginį protėvį, tai yra Protoscirius genties, susidariusios prieš 40 milijonų metų, atstovai. Tada Iscbyromyides persikėlė į naują Sciurides šeimą, kuriai priklauso baltymas.

Protoscirius jau turėjo tobulą šiuolaikinių gyvūnų skeleto struktūrą ir vidurinės ausies kauliukus, tačiau iki šiol jie turėjo primityvius dantis.

8. Rusijoje randama tik paprastoji voverė

Mūsų šalies faunoje yra tik paprasta voverė. Ji visam gyvenimui renkasi Europos dalies, taip pat Tolimųjų Rytų ir Sibiro miškus, o 1923 m. persikėlė į Kamčiatką.

Tai mažas gyvūnas, užauga iki 20-28 cm, su didžiule uodega, sveria mažiau nei 0,5 kg (250-340 g). Vasarinis kailis trumpas ir retas, raudonos arba rudos spalvos, žieminis pūkuotas, aukštas, pilkas arba juodas. Yra apie 40 šios voverės porūšių. Rusijoje galite sutikti Šiaurės Europos, Vidurio Rusijos, Teleutkos ir kt.

7. Laikoma visaėdžiu

Jie yra visaėdžiai graužikai, gali valgyti įvairų maistą, tačiau pagrindinis maistas jiems yra spygliuočių medžių sėklos. Jei apsigyvena lapuočių miškuose, valgo giles arba lazdyno riešutus.

Jie gali užkandžiauti grybais, uogomis, valgyti augalų gumbus ar šakniastiebius, jaunas medžių šakas ar pumpurus, įvairias žoleles ir kerpes. Jie neatsisakys vaisių, kurie sunoksta miške. Iš viso jie suvalgo iki 130 skirtingų pašarų rūšių.

Jei metai pasirodė liesi, jie gali migruoti į kitus miškus daug kilometrų arba pereiti prie kitokio maisto. Jie minta ir vabzdžiais, ir jų lervomis, gali valgyti kiaušinius ar jauniklius.

Žiemai šie protingi gyvūnai kaupia maistą. Jie užkasa tarp šaknų arba į tuščiavidurius, sausus grybus ant medžių šakų. Dažnai voverės negali prisiminti, kur yra jų atsargos; žiemą gali atsitiktinai juos rasti, jei paukščiai ar kiti graužikai anksčiau jų neėdė.

6. Vienas gyvūnas gali susikurti 15 „lizdų“.

Voverės mieliau gyvena medžiuose. Natūralu, kad jie apsigyvena ir ant medžių. Lapuočių miškuose patiems pasirenkamos įdubos. Spygliuočių miškuose apsigyvenusios voverės mieliau stato gasas. Tai yra rutuliukų formos lizdai, pagaminti iš sausų šakų. Viduje jie iškloti minkšta medžiaga.

Patinai niekuomet nestato lizdų, bet mieliau renkasi patelės lizdą arba apsigyvena tuščiame paukščių būste. Voverė niekada ilgai negyvena tame pačiame lizde, keičia jį kas 2-3 dienas. Greičiausiai tai būtina norint pabėgti nuo parazitų. Štai kodėl vieno lizdelio jai neužtenka, turi kelis, iki 15 vnt.

Patelė dažniausiai perkelia jauniklius iš vieno lizdo į kitą savo dantimis. Žiemą lizde gali susiburti iki 3-6 voveraičių, nors dažniausiai jos mėgsta vienatvę.

Šaltuoju metų laiku lizdą palieka tik maisto paieškoms. Jei prasideda stiprūs šalčiai, blogas oras, šį laiką nori praleisti lizde, užmigdamas pusiau miego būseną.

5. Didžioji dalis laiko praleidžiama medžiuose

Voverės nori likti vienos. Didžiąją savo gyvenimo dalį jie praleidžia medžiuose, šokinėdami nuo vieno prie kito.. Pagal ilgį ji gali įveikti iki kelių metrų atstumą, o tai yra daug, atsižvelgiant į jos kūno dydį. Žemyn ji gali šokinėti didelius atstumus, iki 15 m.

Retkarčiais gali nusileisti ant žemės, pasigaminti maisto ar atsargų, taip pat juda juo iki 1 m ilgio šuoliais. Vasarą jis nusileidžia nuo medžių, o žiemą to nedaro.

Voverė sugeba akimirksniu užlipti ant medžių, aštriais nagais įsikibdama į medžių žievę. Ji gali skristi iki pat viršugalvio kaip strėlė, judanti spirale.

4. klajoklis gyvenimo būdas

Net senovės kronikose tai buvo minima baltymai gali migruoti. Šias masines migracijas lėmė miškų gaisrai ar sausra, bet dažniausiai dėl derliaus nesėkmės. Šios migracijos prasideda vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį.

Graužikai retai kada kildavo toli, gyvenimui rinkdavosi artimiausią mišką. Tačiau buvo atvejų, kai jie persikėlė į 250-300 km.

Voverės klaidžioja vienos, nesudarydami pulkų ar būrių, jei pakeliui neatsiranda natūrali kliūtis. Daugelis jų per tokias migracijas miršta nuo šalčio ir bado, patenka į plėšrūnų nagus.

Be masinių migracijų, yra ir sezoninių. Pašarai miškuose sunoksta nuosekliai, baltymai seka paskui. Taip pat vasaros pabaigoje – rudens pradžioje pradeda įsikurti jaunikliai, kurie nukeliauja į didelius atstumus nuo lizdo (70-350 km).

3. Uodega yra tikras „vairas“

Voverės uodegos ilgis prilygsta pagrindinei kūno daliai, ji labai ilga, pūkuota ir stora. Jai to reikia, nes. veikia kaip vairas, kai ji šokinėja nuo šakos ant šakos, taip pat veikia kaip parašiutas, kai ji netyčia nukrenta. Su juo ji gali balansuoti ir užtikrintai judėti pačioje medžio viršūnėje. Jei voverė nusprendžia pailsėti ar pavalgyti, tai tampa atsvara.

2. Gerai plaukti

Voverės gali plaukti, nors ir nemėgsta.. Bet jei toks poreikis atsiranda, pavyzdžiui, prasideda potvynis ar gaisras, jie puola į vandenį ir plaukia, bandydami pasiekti krantą. Kirsdamos upes, voverės telkiasi į pulkus, kelia uodegas ir įveikia iškilusias vandens kliūtis. Dalis jų nuskęsta, likusieji saugiai išlipa į krantą.

1. Senovėje jų kailiai veikė kaip pinigai

Voverė visada buvo laikoma vertingu kailiniu gyvūnu. Dažnai medžiotojai, medžioję Uralo taigoje, Sibire, tai medžiodavo. Senovės slavai vertėsi žemdirbyste, medžiokle, taip pat prekyba. Mūsų protėviai pardavinėjo kailius, vašką, medų, kanapes. Populiariausios prekės buvo naudojamos kaip pinigai, dažniausiai voveraičių odos, sabalas. Kailiai buvo mokami mokesčiai, duoklė, sudaromi abipusiai naudingi sandoriai.