Istorija apie draugų neišdavimą

Mūsų kieme gyvena labai senas šuo vardu Argo. Jam 14 metų, Amerikos Stafordšyro terjero veislė.

Vieną dieną sutikau jį vaikščiojant ir išsigandau. Šuo buvo išsekęs ir jautėsi labai blogai. Kaip veterinaras, turėjau teisėtą klausimą savininkui: „Ką jūs tuo pačiu metu veikiate? Paaiškėjo, kad jis jau apkeliavo tūkstantį klinikų, tačiau leidimo vis dar nėra. Daugkartinė diagnozė ir neaišku, ką gydyti.

Pasiūliau savo pagalbą ir nustebau – retai sutinki žmogų, kuris būtų pasiruošęs atiduoti viską, kad tik draugas dar šiek tiek liktų su juo. Kiek pastangų ir pinigų buvo investuota į šunį, nenusakoma. O šeimininkui teko išgyventi daug – maitinimas iš švirkšto, daug valandų lašintuvų, daugybė bemiegių naktų, planiniai vaistai...

Vienu siaubingu momentu iškilo eutanazijos klausimas. Bet galų gale man paskambino „Argo“ savininkas ir pasakė, kad jis dar nepasiruošęs, kad jie dar kovos. Praėjo maždaug savaitė, pamačiau juos bėgančius ir priėjau pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Tiesą sakant, jau maniau, kad šuns nebėra. Paaiškėjo, kad po mūsų pokalbio su juo apie eutanaziją Argo atsistojo ir nuėjo prie maisto dubenėlio, tarsi suprasdamas šeimininko kovinę dvasią.

Nuo šios istorijos praėjo du mėnesiai. Gyvenime negali pasakyti, ką jie turi už savęs. Galbūt tik garbingas amžius ir lėtumas išskiria Argo iš kitų kiemo šunų. Tai puikus tandemas, kuriame vyras ir pagyvenęs šuo egzistuoja tuo pačiu ritmu.

Tai istorija, kad draugai neišduodami, net jei turi uodegą ir keturias kojas.