Agresija: įspėjamieji signalai

 Šunų savininkai kartais susiduria su elgesio problemomis. O didžiausia elgesio problema – kandimas. O dažniausiai įkanda naminiai šunys – ir jie kandžioja daugiausia arba vaikus, su kuriais gyvena vienoje šeimoje, arba pažįstamų vaikus.

Tačiau šunų kaltinimai nenuspėjamumu, švelniai tariant, nėra visiškai teisingi. Kadangi šunys apie savo ketinimus praneša vienareikšmiškai. Daugelio problemų galima išvengti, jei daugiau dėmesio skirsite savo šuns gerovei. Juk įkandimas daugumai mūsų augintinių jau yra kraštutinė priemonė, kai nepavyksta kitos bendravimo priemonės. Kaip išvengti šuns agresijos? Yra 10 šunų „paskutinio kinų įspėjimo“ etapų. Kiekvienas šuns savininkas turėtų mokėti juos atskirti ir laiku sustoti. 

Agresija: įspėjamieji signalai

1. Šuo žiovauja, užsimerkia, laižo nosį. Tai yra diskomforto požymis.
2. Gyvūnė pasuka galvą.
3. Keturkojis atsuka tau nugarą.
4. Šuo bando pabėgti. Visi (ypač vaikai!) turi išmokti gerbti šuns teisę „palikti mane ramybėje“. Ir nesiek to, o juo labiau – neįvaryk į kampą tiesiogine prasme.
5. Jei situacija niekaip negerėja, šuo suploja ausis.
6. Tada ji paspaudžia uodegą, susitraukia.
7. Guli ant šono ištiestomis kojomis. Daugelis klaidingai tokią pozą laiko malonumo išraiška, tai pavojingas kliedesys. Malonumas ir meilės bei meilės poreikis yra tada, kai šuo atidengia savo pilvą. Poza ištempta ant šono – skubus prašymas: „palikite mane ramybėje!
8. Šuo suraukia nosį, išsišiepia, rodo dantis, žiūri į akis – tai tiesioginė grėsmė.
9. Šuo urzgia. Tai jau raudona zona, pavojus artimas, bet kol šuo dar bando bendrauti. Gurzgimas ne visada yra bandymo dominuoti ženklas. Šuo klausia pagaliau palik ją ramybėje. Ir tu negali būti nubaustas už tai. Jei tai, ką darote, nėra gyvybės ir mirties klausimas, nustokite tai daryti ir leiskite šuniui pabėgti.
10. Jei žmogus vis dar kurčias prašymams, šuo priverstas panaudoti paskutinį ginklą – dantimis.

Šuo naudoja visus jam prieinamus signalus. Mūsų užduotis – mokėti juos atpažinti.

 Maži šunys (nors tai gali atrodyti keista) dažnai pereina prie kandžiojimo daug greičiau nei dideli šunys. Jie gali greitai pereiti per visus etapus iki urzgimo. Ir tam yra paaiškinimas. Taip nutinka todėl, kad dažniausiai mažieji iš liūdnos patirties įsitikina, kad visi pirminiai bendravimo etapai yra beprasmiai. Nes jei vokiečių aviganis ar rotveileris įgaus grėsmingą išvaizdą, dauguma žmonių tikriausiai nesisiautės. Lapdog arba Yorkie yra gana linksmas ir jaudinantis: o, žiūrėk, koks žavesys, jis nori atrodyti didelis ir drąsus! Woo-way!

Išvada paprasta: norint išvengti įkandimų, reikia išmokti (ir išmokyti vaikus) suprasti šunų kalbą (jie mokosi suprasti mūsų) ir gerbti juos, šunis, ribas.