Ar augintiniai geba užjausti?

XVI amžiuje gyvūnai buvo prilyginami mašinoms. Buvo tikima, kad tik žmogus gali galvoti ir patirti skausmą. O gyvūnai negalvoja, nejaučia, neužjaučia ir nekenčia. Rene Descartes'as tvirtino, kad gyvūnų dejavimas ir verksmas tėra virpesiai ore, į kuriuos protingas žmogus nekreiptų dėmesio. Žiaurus elgesys su gyvūnais buvo norma.

Šiandien su siaubu prisimename tuos laikus ir dar tvirčiau apkabiname savo mylimą šunį... Smagu, kad mokslas sparčiai vystosi ir laužo senus šablonus.

Per pastaruosius šimtmečius buvo atlikta daug rimtų mokslinių tyrimų, kurie iš esmės pakeitė žmonių požiūrį į gyvūnus. Dabar žinome, kad gyvūnai taip pat jaučia skausmą, kenčia ir užjaučia vienas kitą – net jei jie tai daro ne taip, kaip mes.

Ar jūsų augintinis jus supranta? Užduokite šį klausimą bet kuriam mylinčiam katės, šuns, šeško ar papūgos šeimininkui – ir jis nedvejodamas atsakys: „Žinoma!“.

Ir tikrai. Kai kelerius metus gyveni kartu su augintiniu, randi su juo bendrą kalbą, išmoksti jo įpročių. Taip, ir pats augintinis jautriai reaguoja į šeimininko elgesį ir nuotaiką. Kai šeimininkė suserga, katė ateina jos gydyti murkdama ir atsigula tiesiai ant skaudamos vietos! Jei šeimininkas verkia, šuo nebėga prie jo su paruoštu žaislu, o padeda galvą ant kelių ir guodžiasi atsidavusiu žvilgsniu. Ir kaip galima abejoti jų empatijos gebėjimu?

Abipusis supratimas su augintiniu yra nuostabus. Tačiau nedarykite šios dažnos klaidos. Daugelis iš mūsų yra linkę projektuoti savo emocijas ir jausmus savo augintiniams. Jie mums yra šeimos nariai, o mes juos humanizuojame, laukdami „žmogiškos“ reakcijos į įvairius įvykius. Deja, kartais tai kenkia naminiams gyvūnėliams. Pavyzdžiui, jei šeimininkas mano, kad katė šlepetėse pasielgė „iš nepasitenkinimo“, ir griebiasi bausmės. Arba kai šuo nenori būti sterilizuojamas, kad neprarastų „motinystės džiaugsmo“.

Deja ar laimei, gyvūnai pasaulį mato kitaip nei mes. Jie turi savo pasaulio suvokimo sistemą, savo mąstymo ypatumus, savo reakcijos schemas. Bet tai nereiškia, kad jie nejaučia ir nepatiria. Jie tiesiog daro kitaip – ​​ir mes turime išmokti tai priimti.

Prisimeni džiunglių įstatymą? Kiekvienas žmogus už save! Stipriausias laimi! Jei matote pavojų, bėkite!

O jei visa tai nesąmonė? O jeigu gyvūnams išgyventi ir vystytis padeda ne egoizmas, o empatija vieni kitiems? Empatija, pagalba, komandinis darbas?

• 2011. Čikagos universiteto medicinos centras atlieka dar vieną žiurkių elgsenos ypatybių tyrimą. Dvi žiurkės dedamos į vieną dėžę, tačiau viena gali laisvai judėti, o kita yra pritvirtinta vamzdelyje ir negali judėti. „Laisva“ žiurkė elgiasi ne taip, kaip įprasta, tačiau akivaizdžiai patiria stresą: veržiasi aplink narvą, nuolat bėga prie užrakintos žiurkės. Po kurio laiko žiurkė pereina nuo panikos prie veiksmo ir bando išlaisvinti savo „kameros draugą“. Eksperimentas baigiasi tuo, kad po kelių stropių bandymų jai pasiseka.
• Laukinėje gamtoje dramblių poroje vienas atsisako judėti toliau, jei kitas negali judėti arba miršta. Šalia nelaimingo partnerio stovi sveikas dramblys, glostydamas jį kamienu, bandydamas padėti atsikelti. Empatija? Yra ir kita nuomonė. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai lyderio ir pasekėjo santykių pavyzdys. Jei vadovas miršta, sekėjas tiesiog nežino, kur eiti, o esmė visai ne užuojauta. Bet kaip paaiškinti šią situaciją? 2012 metais Miuncheno zoologijos sode ant operacinio stalo mirė 3 mėnesių dramblys Lola. Zoologijos sodo prižiūrėtojai atvežė kūdikį į jos šeimą, kad jie galėtų atsisveikinti. Kiekvienas dramblys priėjo prie Lolos ir palietė ją savo kamienu. Ilgiausiai kūdikį glostė mama. Tokie scenarijai nuolat vystosi laukinėje gamtoje. Didžiulis britų mokslininkų tyrimas 2005 metais dar kartą parodė, kad drambliai, kaip ir žmonės, išgyvena sielvartą ir aprauda mirusiuosius.
• Austrijoje, Messerli tyrimų institute, vadovaujant Stanley Corenui, buvo atliktas dar vienas įdomus tyrimas, šį kartą su šunimis. Tyrime dalyvavo 16 porų skirtingų veislių ir amžiaus šunų. Šiuolaikinės įrangos pagalba šiems šunims pavojaus signalai buvo perduodami iš trijų šaltinių: gyvų šunų garsų, tų pačių garsų garso įrašuose ir kompiuterio sintezuojamų signalų. Visi šunys rodė vienodą reakciją: jie visiškai nepaisė kompiuterio signalų, tačiau susirūpino, kai išgirdo signalus iš pirmojo ir antrojo šaltinio. Šunys neramiai lakstė po kambarį, laižė lūpas, pasilenkė ant grindų. Jutikliai kiekvienam šuniui užfiksavo stiprų stresą. Įdomu tai, kad kai signalai nustojo būti perduodami, o šunys nurimo, jie tarsi pradėjo vienas kitą „linksminti“: vizgino uodegas, trynė vienas į kitą snukius, laižė vienas kitą ir įsitraukė į žaidimą. . Kas tai, jei ne empatija?

Jungtinėje Karalystėje taip pat buvo tiriamas šunų gebėjimas užjausti. Goldsmiths tyrinėtojai Custance ir Meyer atliko tokį eksperimentą. Jie surinko nedresuotus šunis (daugiausia mestizus) ir suvaidino keletą situacijų, kuriose dalyvavo šių šunų savininkai ir nepažįstami žmonės. Tyrimo metu šuns šeimininkas ir nepažįstamasis ramiai kalbėjo, ginčijosi ar pradėjo verkti. Kaip manote, kaip elgėsi šunys?

Jei abu žmonės ramiai kalbėjo ar ginčijosi, dauguma šunų prieidavo prie šeimininkų ir atsisėsdavo jiems prie kojų. Bet jei nepažįstamasis imdavo verkti, šuo tuoj pat pribėgdavo prie jo. Tada šuo paliko šeimininką ir nuėjo pas nepažįstamąjį, kurį pamatė pirmą kartą gyvenime, norėdamas paguosti. Tai vadinama „žmogaus draugais“…

Norite daugiau empatijos atvejų laukinėje gamtoje? Orangutanai stato „tiltus“ tarp medžių jaunikliams ir nusilpusiems gentainiams, kurie negali šuolio į tolį. Bitė atiduoda gyvybę, kad apsaugotų savo šeimą. Strazdai signalizuoja pulkui apie artėjantį plėšrąjį paukštį – taip atsiskleidžia. Delfinai stumia sužeistuosius link vandens, kad jie galėtų kvėpuoti, o ne palieka juos likimo valiai. Na, ar vis dar manote, kad empatija yra tik žmogiška?

Biologai turi teoriją, kad altruizmas laukinėje gamtoje yra vienas iš evoliucijos svertų. Gyvūnai, kurie jaučia ir supranta vienas kitą, gali burtis ir ateiti vienas kitam į pagalbą, suteikia išgyvenimą ne individams, o grupei.

Mokslininkai įvairiais metodais suvokia gyvūnų protinius gebėjimus, jų požiūrį į juos supantį pasaulį ir save. Pagrindinė šios temos problema yra savęs pažinimas. Ar gyvūnai supranta savo kūno ribas, ar jie suvokia save? Norėdami atsakyti į šį klausimą, gyvūnų psichologas Gordonas Gallupas sukūrė „veidrodžio testą“. Jo esmė labai paprasta. Gyvūnui buvo uždėta neįprasta žymė, o tada jis buvo atneštas prie veidrodžio. Tikslas buvo išsiaiškinti, ar tiriamasis atkreips dėmesį į savo apmąstymus? Ar jis supras, kas pasikeitė? Ar jis bandys pašalinti ženklą, kad sugrįžtų į įprastą išvaizdą?

Šis tyrimas buvo atliktas keletą metų. Šiandien žinome, kad veidrodyje save atpažįsta ne tik žmonės, bet ir drambliai, delfinai, gorilos ir šimpanzės bei net kai kurie paukščiai. Tačiau katės, šunys ir kiti gyvūnai savęs neatpažino. Bet ar tai reiškia, kad jie neturi savimonės? Galbūt tyrimams reikia kitokio požiūrio?

Tikrai. Eksperimentas, panašus į „Veidrodį“, buvo atliktas su šunimis. Tačiau vietoj veidrodžio mokslininkai naudojo indelius su šlapimu. Šuo buvo įleistas į patalpą, kurioje buvo keli „pavyzdžiai“, paimti iš skirtingų šunų ir bandomojo šuns. Šuo ilgai uostė kiekvieną indelį svetimo šlapimo, sekundę užtruko prie savo ir nubėgo pro šalį. Pasirodo, šunys taip pat suvokia save – bet ne per vaizdinį vaizdą veidrodyje ar paveiksle, o per kvapus.

Jei šiandien apie ką nors nežinome, tai nereiškia, kad to nėra. Daugelis mechanizmų dar nebuvo ištirti. Mes daug ko nesuprantame ne tik iš gyvūnų fiziologijos ir elgsenos, bet ir iš savo pačių. Mokslo dar laukia ilgas ir rimtas kelias, o mes dar turime formuoti bendravimo su kitais žemės gyventojais kultūrą, išmokti taikiai gyventi su jais ir nenuvertinti jų emocijų. Netrukus atsiras naujų mokslininkų, kurie atliks dar didesnius tyrimus, o apie mūsų planetos gyventojus sužinosime šiek tiek daugiau.

Tik pagalvokite: katės ir šunys gyvena šalia žmonių tūkstančius metų. Taip, jie pasaulį mato kitomis akimis. Jie negali atsidurti mūsų vietoje. Jie nežino, kaip suprasti mūsų įsakymus ar žodžių reikšmę be išsilavinimo ir mokymo. Būkime atviri, jie taip pat vargu ar skaitys mintis... Tačiau tai netrukdo jiems jausti mūsų subtiliai, 5 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Dabar tai priklauso nuo mūsų!