„Prieš sutikdamas škotų katę laikiau save nepataisoma šunų dama“

Ir neįsivaizdavau, kad name gyvens katė

Visada buvau neabejinga katėms. Ne tai, kad man jie nepatiko. Ne! Mieli pūkuoti padarai, bet mintis tokias įsigyti sau nekilo.

Vaikystėje turėjau du šunis. Vienas yra pinčerio ir nykštukinio pudelio, vardu Parthos, pusveislis, antrasis – anglų kokerspanielio dama. Patiko abu! Iniciatyva gauti šunis buvo mano. Tėvai sutiko. Dėl savo amžiaus vaikščiojau tik su šunimis, pilsčiau maistą, kartais šukavau ilgaplaukę Panelę. Prisimenu, kai ji susirgo, pati nuvežiau ją į kliniką... Bet pagrindinė gyvūnų priežiūra, žinoma, buvo mamai. Vaikystėje turėdavome žuvies, narve gyveno papūgėlė Carlos, kuris net kalbėjo! Ir kaip!

Tačiau nebuvo jokių klausimų apie katės įsigijimą. Taip, ir niekada nenorėjo.

Kai užaugau ir sukūriau šeimą, vaikai pradėjo prašyti augintinio. Ir aš pati norėjau, kad namuose gyventų juokingas vilnonis rutulys.

Ir aš pradėjau skaityti apie įvairias šunų veisles. Remiantis kuodukų charakterių aprašymu, dydžiais, savininkų atsiliepimais, labiausiai patiko Briuselio grifonas ir standartinis šnauceris.

Buvau psichiškai pasiruošęs turėti šunį. Tačiau ją sustabdė tai, kad ji per daug laiko praleido darbe. Be to, dažnos verslo kelionės. Supratau, kad pagrindinė atsakomybės našta teks man. Ir kaip bus nuobodu šuniui vienam namuose 8-10 valandų per dieną.

Ir tada staiga įvyko susitikimas, kuris mano pasaulėžiūrą apvertė aukštyn kojomis. Ir aš manau, kad to negalėjo atsitikti.

Pažintis su škotų katinu Badi

Kaip jau sakiau, aš nesu kačių žmogus. Žinojau, kad yra Siamo, Persų veislės... Tikriausiai ir viskas. Ir tada dėl kompanijos aš aplankau draugų draugus. Ir jie turi gražią škotų raukšlę katę. Jis toks svarbus, ramiai vaikšto, išdidžiai pasuka galvą... Vos pamačiusi jį, ji nustėro. Aš net nežinojau, kad egzistuoja tokios katės.

Nustebau, kad jis leidžiasi glostomas net nepažįstamiems žmonėms. O jo kailis toks storas ir švelnus. Tikra antistresinė priemonė. Apskritai aš jų Badio nepalikau.

Po to ji apie jį pasakojo visiems: vyrui, vaikams, tėvams, seseriai, kolegoms darbe. O ji tik paklausė: ar tikros katės tokios? Ir, žinoma, tada jau kilo mintis: noriu šito.

Man patiko, kad katės yra savarankiški gyvūnai

Vis dažniau pradėjo skaityti įvairius straipsnius apie kates. Man patiko ir rusiškas bliuzas, ir dekartiškasis... Bet Škotijos lenkimai buvo nekonkurencingi. Juokaudama ji ėmė vyrui sakyti: gal sulauksim katino – minkšto, pūkuoto, didelio, storo. Ir mano vyras, kaip ir aš, buvo prisiderinęs prie šuns. Ir jis rimtai nepriėmė mano pasiūlymų.

O katės man patiko, kad jos nėra taip prisirišusios prie žmogaus kaip šunys. Jie gali saugiai likti vieni namuose. Ir net jei kur nors nuvažiuotume (atostogauti, į užmiestį), būtų kas katę prižiūrėti. Su kaimynais palaikome puikius santykius. Būtų be problemų pamaitinę mūsų augintinį, vakarais pasiėmę pas save, kad jam nebūtų taip nuobodu. Apskritai viskas buvo katino įkūrimo naudai.

Uošvei išrinkome kačiuką

Naujųjų metų išvakarėse aplankėme mano anytą. Ir ji skundėsi: ji buvo vieniša. Grįžai namo – butas tuščias... Sakau: „Taigi imk šunį! Viskas smagiau, ir paskata dar kartą išeiti į gatvę, ir yra kuo pasirūpinti. Ji, pagalvojusi, atsako: „Šuo – ne. Aš vis dar dirbu, ateinu vėlai. Ji kauks, erzins kaimynus, draskys duris... Gal geriau nei katė...

Po kelių dienų sutinku draugą. Ji pasakoja: „Katė atsivedė penkis kačiukus. Visi išmontuoti, vienas liko. Klausiu veislės... Škotijos raukšlė... Berniukas... Meilus... Rankinis... Dresuotas vadas.

Klausiu: „Atkeliavo nuotraukos. Mano uošvė nori turėti katę.

Vakare draugas atsiunčia kačiuko nuotrauką, o aš suprantu: mano!

Skambinu uošvei, sakau: „Radau tau katę! Ir ji man pasakė: „Ar tu išprotėjai? Aš neklausiau!"

O man jau vaikelis patiko. Ir net savaime atsirado pavadinimas – Phil. Ir ką reikėjo daryti?

Gimtadienio proga vyrui padovanojau kačiuką

Kačiuko nuotrauką mano telefone pamatė vyriausias sūnus. Ir iškart viską suprato. Kartu pradėjome įtikinėti mano vyrą. Ir staiga suklupo neįveikiamas pasipriešinimas. Jis nenorėjo, kad katė būtų namuose – viskas!

Net verkėm...

Dėl to ji gimtadienio proga jam padovanojo kačiuką su žodžiais: „Na, tu geras žmogus! Ar jūs neįsimylite šio mažo nekenksmingo padaro? „Vyras ilgai prisimins dovaną 40 metų!

Philemonas tapo visuotiniu mėgstamiausiu

Tą dieną, kai turėjo atnešti kačiuką, nusipirkau padėklą, dubenėlius, draskyklę, maisto, žaislų... Vyras tik žiūrėjo ir nieko nesakė. Tačiau kai Filya išlipo iš vežėjo, jos vyras pirmiausia nuėjo su juo žaisti. O dabar ji su malonumu paleidžia saulės spindulius į katę ir miega su juo apsikabinusi.

Vaikams patinka katės! Tiesa, jauniausiam sūnui, kuriam 6 metai, Philo per daug gaila. Jis kelis kartus jį subraižė. Vaikui paaiškiname, kad katė gyva, skauda, ​​nemalonu.

Mes visi labai džiaugiamės, kad Filya gyvena su mumis.

Škotijos raukšlių kačių priežiūra

Prižiūrėti katę nėra sunku. Kasdien – gėlas vanduo, 2-3 kartus per dieną – maistas. Vilna iš jo, žinoma, daug. Reikia dažniau siurbti. Jei ne kasdien, tai bent kas antrą dieną.

Valome jam ausis, nušluostome akis, nupjauname nagus. Duodame pastos nuo vilnos, želė nuo kirminų. Kartą per savaitę valykite katės dantis.

Vieną kartą maudėsi. Bet jam tai labai nepatiko. Daugelis žmonių sako, kad kačių maudyti nereikia: jos apsilaižo. Taigi galvojame, maudytis ar nesimaudyti? Jei prausimasis gyvūnui yra didelis stresas, gal geriau katės nuo to nedaryti?

Koks yra „Scottish Fold“ charakteris

Mūsų Filimonas yra maloni, sutramdyta, meili katė. Jam patinka būti glostomam. Jei nori, kad jį paglostytų, ateina pats, pradeda burzti, pakiša snukį po pažastimi.

Būna, kad jis vidury nakties prišoka prie manęs ar mano vyro ant nugaros ar ant pilvo, murkia, murkia ir išeina.

Jis mėgsta kompaniją, visada būna kambaryje, kur yra žmogus.

Žinau, kad daugelis kačių laipioja ant stalų, dirbančių virtuvės paviršių. Mūsų nėra! O baldai negenda, nieko negraužia. Daugiausia, ką jis gali padaryti, tai suraukti tualetinio popieriaus ritinėlį arba suplėšyti šiugždantį maišelį.

Kokios juokingos istorijos nutiko katinui Filimonui

Pirma, pasakysiu, kad mūsų katė pats savaime yra didelis džiaugsmas. Pažiūri į jį, tavo siela tampa šilta, rami, džiaugsminga.

Jis turi labai juokingą išvaizdą: platų snukį ir nuolat stebinantį žvilgsnį. Tarsi klausia: kaip aš čia atsidūriau, ką man daryti? Žiūri į jį ir nevalingai nusišypsai.

Ir net kai jis vaidina išdaigas, kaip tu gali jį barti? Šiek tiek barkite: „Filai, tu negali imti tualetinio popieriaus! Su paketais į lentyną lipti negalima!“ Net vyras be baimės jį bara: „Na, ką tu padarei, pūkuotas snukis! arba „Taip dabar nubausiu!“. Vienintelis dalykas, kurio Filimonas bijo, yra dulkių siurblys. 

Kartą atėjau iš parduotuvės, iš maišo iškrito pašteto batonėlis. Ir kur jis dingo? Apžiūrėjau visą virtuvę ir neradau. Bet naktį Filas jį surado! Ir ką jis ką tik padarė su juo. Jis jo nevalgė, bet nagais pervėrė vyniotinį. Kepenų kvapas jam neleido išmesti radinio. Taip katė paštetą vaikė iki ryto. Ir tada jis šiek tiek laikėsi ant letenų, užmigo eidamas ir jam neįprastose padėtyse. Labai pavargęs!

Kaip katė išgyvena vienatvę?

Filas ramiai lieka vienas. Apskritai katės yra naktiniai plėšrūnai. Mūsiškiai irgi naktimis vaikšto, kažkur lipa, kažką ošia. Aktyviausias paros metas – ankstyvas rytas. Keliuosi į darbą 5.30 – 6.00 val. Jis skuba po butą, bėga man į kojas, pažadina vaikus ir vyrą su manimi. Tada jis staiga nurimsta ir dingsta. Ir miega beveik visą dieną.

Vasarą, kai važiavome savaitgaliui į vasarnamį, paprašė kaimynų prižiūrėti katę. Jis juos gerai pažįsta ir mėgsta juos aplankyti. 

Ilgai, kol išvažiavome. O kai reikės, paprašysime močiutės persikraustyti pas mus, arba vėl kreipsimės į kaimynus. Katės, kaip skaičiau, nesiimame, o veterinarė patvirtino, kad kraustymasis katėms yra didelis stresas. Jie gali susirgti, pradėti žymėti ir tt Katės labai pripratusios prie savo teritorijos.

Jei išvykstame dienai ar dviems, Filai nusibosta. Grįžęs paglosto, mūsų nepalieka. Užlipa ant pilvo, glostymui atidengia snukį, letena be nagų švelniai paliečia veidą... Dažnai glosto letenomis galvą.

Kuris savininkas tinka škotų nulėpausiai katei

Storas, lieknas, jaunas, senas…

Jei rimtai, bet kuri katė ar šuo turės mylintį šeimininką. Jei žmogus myli gyvūną, juo rūpinasi, gailisi, tai bus geriausias šeimininkas.

Ir svajonė lieka svajone

Tačiau, nors dabar turime geriausią katę pasaulyje, svajonė turėti šunį niekur nedingo. Juk kartu gyvena daug žmonių – katės, šunys, papūgos, vėžliai...

Manau, kad savo vyrui 45 metų gausime standartinį šnaucerį!

Nuotrauka iš Anos Migul šeimos archyvo.