Katino liūdesys ir jo nuotykiai

Namuose turime katę. Jo vardas Pechalka arba ponas Liūdnas angliškai. Mamą partrenkė automobilis, ji mirė, o jis liko vienas. Vaikai išsigando, kad tėvai neleis ir kačiuką paslėpė antrame aukšte dėžėje.

Jo vardas Pechalka, nes nuo gimimo jis turėjo liūdną snukį. Praėjo laikas ir katė užaugo. Pats laikas tai parodyti savo tėvams. Tėvai nebuvo prieš kačiuko palikimą.

Bet kartą kaime išėjo pasivaikščioti. Ir prasidėjo audra. Praėjo diena, kita, bet Pechalka negrįžo, kur mes jo tiesiog neieškojome.

Tačiau netikėtai netyčia pamatėme jį, kaip jis, prikibęs nagus prie namo sienos, pasislėpė tarp dviejų metalinių lietaus vandens kolbų, kurios stovėjo arti namo sienos. Kiek kartų mes praėjome jį ir jis net nemiaukė. Koks buvo džiaugsmas, kai jį radome. O tada pavalgęs miegojo dvi paras.

Baigėsi vasara ir katė iš kaimo išsikraustė į miestą. Praėjo laikas ir staiga jis susirgo. Nuvežėme jį pas veterinarą. Jie išlaikė tyrimus, padarė echoskopiją, jam buvo paskirtas gydymas. Ir darėme lašinukus. Iš pradžių jis gulėjo ramiai. Bet tada jį reikėjo laikyti kartu.

Kartą, kai davėme lašelinę, jis tiesiog paėmė ir pabėgo pasislėpęs. Mūsų katė pasveiko. O pavasarį Pechalka iššoko pro langą į gatvę. O tuo metu jie pjovė žolę prie namo. Jis išsigando ir pabėgo. Ir vėl jo ieškojome. Tačiau po dviejų dienų, 2 valandą nakties, kažkas miauktelėjo po langu. Ir tai pasirodė Liūdesys. Visi džiaugiamės, kad jis sugrįžo.

Mėgstamiausia jo veikla – miegas dėžėje ir ant baterijos. O jei jo mėgstamiausio rankšluosčio nėra ant radiatoriaus, jis laukia, kol jį uždės arba pats bandys ištiesinti. O kai močiutė pasako žodį „keliai“, jis bėga ir šokinėja jai tiesiai ant kelių. Tai mūsų mėgstamiausia katė.