Čarlis ir Asta

Šunys. Šunys buvo mano aistra nuo vaikystės. Esu vienas iš tų laimingųjų, kurie pradėjo gyvenimą su savo geriausia drauge po vienu stogu. Kai aš gimiau, jau turėjome šunį – pekinietį Čarlį. Su juo siejami daug vaikystės prisiminimų. Kai buvau paauglys, susilaukėme buldogo, o likus metams iki santuokos mama įsivaikino mopsą. Visi berniukai. Visi juodi. Lauke visai maža. Bet man visada patiko dideli šunys. O labradoras tiesiog ėjo atskira eile. Mano santuoka prasidėjo nuo gyvūnų. Tą dieną, kai turėjome išskristi medaus mėnesio, mano vyras iš gatvės ištempė numuštą kačiuką. Taip tapo aišku, kad mūsų šeimoje gyvūnai yra mylimi. Pamažu atradome tų gyvūnų, kuriems reikia pagalbos, pasaulį. Nesvarbu, ar tai maistas, ar per didelis eksponavimas, ar tiesiog reklama internete. Pradėjome imti. Laikinai. Iki naujo šeimininko paieškos. Taip Čarlis pateko pas mus. Labradorui reikėjo 2 savaičių per didelio ekspozicijos. Tai turbūt buvo viena geriausių savaičių mano gyvenime. Didelis, malonus, protingas šuo… Tiesa, jos išvaizda paliko daug norimų rezultatų. Prieš pradėdama per daug eksponuoti, ji sėdėjo stotyje. Jos krūtinė bylojo apie tai, kad ji daug daug kartų atsivedė, greičiausiai, šunį iš vadinamųjų išsiskyrusių. Čarlis paliko mus į naujus namus. Ir mes, negaišdami laiko, pasiėmėme naują šunį – Astą. Jei Čarlis – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tai Astos gaila. Jie man atsiuntė nuotrauką, kurioje nelaimingas purvinas padaras guli ant žemės... ir mano širdis drebėjo. Ir mes nuėjome paskui vargšą. Tiesa, vietoje mūsų laukė juokingas šuniškas nesusipratimas. Šuo griebė mus už striukės rankovių, šokinėjo, bandė laižyti... Kartu išėjome iš degalinės. Beje, pavadinimas atsirado degalinės dėka. Mes ją paėmėme iš A-100. Todėl Asta. Po kurio laiko internete pamačiau įrašą, kad mūsų Čarliui vėl reikia per daug eksponuoti, nes naujai šeimai nepasisekė. Taigi ji atėjo pas mus antrą kartą. Šuo atrodė dar blogiau nei pirmą kartą: visa oda siaubingai iššukuota, uždegusios akys... Prasidėjo laikas kreiptis į gydytojus ir gana greitai Čarlis virto tikra gražuole! Laukė sunki užduotis: įkalbėti savo vyrą palikti Šarluniją mūsų šeimoje amžiams. Tačiau tada atsitiko netikėtumas: Asta susirgo. Begalės lašintuvų, injekcijų… Visa tai padarė mano vyras. O kai Asta pasveiko, nutariau „rimtam“ pokalbiui. Taigi mūsų namuose amžiams liko 2 šunys: suaugusi, protinga, labai tolerantiška visam Čarliui ir neklaužada, nerami, kenksminga Asta. Nuotrauka iš asmeninio Anos Šaranok archyvo.