naminių jūrų kiaulyčių
Graužikai

naminių jūrų kiaulyčių

Pasak mokslininkų, jūrų kiaulytės kaip rūšis atsirado maždaug prieš 35-40 milijonų metų. 9-3 tūkstantmetyje pr. Centrinės ir Pietų Amerikos indėnai pradėjo prijaukinti laukines jūrų kiaulytes. Inkai aukodavo saulės dievui jūrų kiaulytes. Šiandien jūrų kiaulytės, be daugelio mėgstamos augintinės, yra labai naudingos mokslui, jos auginamos tyrimų institutų vivariumuose, su jomis atliekami įvairūs eksperimentai.

Jūrų kiaulytės yra visiškai nepretenzingos priežiūros ir priežiūros atžvilgiu, labai mylinčios žmones, prisirišusios prie šeimininko ir labai juokingos išvaizdos augintiniai.

Jūrų kiaulytę laikyti lengviau nei šunį ar katę, o šis gyvūnas teikia ne ką mažiau estetinio malonumo. Šuo turi būti reguliariai vedamas pasivaikščioti bet kokiu oru; pasivaikščiojimo metu, ypač lyjant, išsipurvina ir tenka plauti vonioje. Tiesa, katei pasivaikščioti nereikia, jai užtenka vietos, tačiau ji mėgsta pagaląsti nagus ant minkštų baldų ir po kurio laiko priverčia atrodyti netvarkingai.

Jūrų kiaulytė – kitas reikalas. Reikia tik šiek tiek dėmesio ir šiek tiek vietos narvui, nepretenzingas, jam maisto visada galima nusipirkti, priežiūra nesudėtinga ir užima mažai laiko kasdien. Šie gyvūnai yra ramesni už šunis ir net kates ir turi daug teigiamų savybių, kurios labai vertingos namuose. Jų priežiūra gali būti patikėta vyresniems nei 8–9 metų vaikams, nes jūrų kiaulytės, kaip taisyklė, priklauso geraširdiams, tramdomiems gyvūnams.

Priešingai nei jų pavadinimas, jūrų kiaulytės dažniausiai labai bijo vandens ir yra labai toli giminingos paprastoms kiaulytėms ir paršeliams (nors taip jos vadina mažas, tik gimusias jūrų kiaulytes – paršeliais). Tiesą sakant, jūrų kiaulytė yra graužikas, priklausantis kiaulių (Caviidae) šeimai, kuri jungia išoriškai dvejopų rūšių gyvūnus: vieni atrodo kaip jūrų kiaulytės, o kiti (mara) yra ilgesnio kojų. Yra žinomos 23 rūšys, visos aptinkamos Pietų Amerikoje.

Pasak mokslininkų, jūrų kiaulytės kaip rūšis atsirado maždaug prieš 35-40 milijonų metų. 9-3 tūkstantmetyje pr. Centrinės ir Pietų Amerikos indėnai pradėjo prijaukinti laukines jūrų kiaulytes. Inkai aukodavo saulės dievui jūrų kiaulytes. Šiandien jūrų kiaulytės, be daugelio mėgstamos augintinės, yra labai naudingos mokslui, jos auginamos tyrimų institutų vivariumuose, su jomis atliekami įvairūs eksperimentai.

Jūrų kiaulytės yra visiškai nepretenzingos priežiūros ir priežiūros atžvilgiu, labai mylinčios žmones, prisirišusios prie šeimininko ir labai juokingos išvaizdos augintiniai.

Jūrų kiaulytę laikyti lengviau nei šunį ar katę, o šis gyvūnas teikia ne ką mažiau estetinio malonumo. Šuo turi būti reguliariai vedamas pasivaikščioti bet kokiu oru; pasivaikščiojimo metu, ypač lyjant, išsipurvina ir tenka plauti vonioje. Tiesa, katei pasivaikščioti nereikia, jai užtenka vietos, tačiau ji mėgsta pagaląsti nagus ant minkštų baldų ir po kurio laiko priverčia atrodyti netvarkingai.

Jūrų kiaulytė – kitas reikalas. Reikia tik šiek tiek dėmesio ir šiek tiek vietos narvui, nepretenzingas, jam maisto visada galima nusipirkti, priežiūra nesudėtinga ir užima mažai laiko kasdien. Šie gyvūnai yra ramesni už šunis ir net kates ir turi daug teigiamų savybių, kurios labai vertingos namuose. Jų priežiūra gali būti patikėta vyresniems nei 8–9 metų vaikams, nes jūrų kiaulytės, kaip taisyklė, priklauso geraširdiams, tramdomiems gyvūnams.

Priešingai nei jų pavadinimas, jūrų kiaulytės dažniausiai labai bijo vandens ir yra labai toli giminingos paprastoms kiaulytėms ir paršeliams (nors taip jos vadina mažas, tik gimusias jūrų kiaulytes – paršeliais). Tiesą sakant, jūrų kiaulytė yra graužikas, priklausantis kiaulių (Caviidae) šeimai, kuri jungia išoriškai dvejopų rūšių gyvūnus: vieni atrodo kaip jūrų kiaulytės, o kiti (mara) yra ilgesnio kojų. Yra žinomos 23 rūšys, visos aptinkamos Pietų Amerikoje.

naminių jūrų kiaulyčių

Jūrų kiaulyčių tėvynėje jos vadinamos aperea, aporea, kui. Pirmą kartą juos prijaukino inkų genties indėnai, kurie ne tik prisijaukino kaip mielus augintinius, bet ir naudojo maistui bei aukojimui. Indėnai tikėjo, kad ligą ištraukia jūrų kiaulytė. Iki šiol didelės jūrų kiaulytės (sveriančios iki 2500 g) kaip mėsiniai gyvūnai auginami Peru, Bolivijoje, Kolumbijoje ir Ekvadore. Artimiausia laukinė mūsų jūrų kiaulytės giminaitė Cavia cutleri kilusi iš sausų Andų slėnių. Šie gyvūnai gyvena urvuose grupėmis po 5-15 individų, yra labai socialūs gyvūnai, vienatvė jiems kenkia, todėl specialistai primygtinai reikalauja kartu laikyti namines jūrų kiaulytes (bent du tos pačios lyties individus), kai kuriose Europos šalyse apskritai draudžiama laikyti kiaules.

Gamtoje cavia veisiasi ištisus metus. Nėštumas trunka apie 65 dienas. Patelė atsiveda nuo 1 iki 4 jauniklių, kuriuos maitina pienu 3 savaites. Gyvūnai lytiškai subręsta 2 mėnesių amžiaus. Naminėse jūrų kiaulytėse, turinčiose dauginimąsi, viskas yra maždaug taip pat.

Anglų kalba jūrų kiaulytės pavadinimas skamba kaip „guinea pig“ arba „cavy“. „Jūrų kiaulytė“ – mat anksčiau jūrų kiaulytes iš Lotynų Amerikos gabenę laivai pakeliui kirsdavo Atlanto vandenyną ir įplaukdavo į Afrikoje esančią Gvinėją. Pasirodo, Gvinėjos laivai į Europą atgabeno kiaules.

Kadangi jūrų kiaulytės priklauso didžiausiai žinduolių klasei – graužikų klasei, jos turi itin savitą dantų sistemos sandarą. Viršutinis ir apatinis žandikauliai turi vieną porą smilkinių, jie yra labai dideli, neturi šaknų ir auga visą gyvūno gyvenimą. Laisvasis jų galas yra smailus kaip kaltas, priekinė sienelė padengta storu labai kieto emalio sluoksniu, o šoninės ir užpakalinės pusės – plonu sluoksniu arba jose visiškai nėra emalio, dėl ko smilkiniai šlifuoja netolygiai ir visada išlieka aštrūs. Dėl šios savybės jūrų kiaulytėms nuolat reikia ką nors graužti, todėl, be maisto, į jų narvą dedama ir vaismedžių šakų.

Taigi, jūrų kiaulytės yra mielos ir gana lengvai laikomos gyvūnai, o net vaikai gali drąsiai nusipirkti tokį augintinį. Remiantis mūsų pastebėjimais ir veisėjų atsiliepimais, galite saugiai nusipirkti jūrų kiaulytę vaikui nuo septynerių metų. Šerkite kiaulę tris kartus per dieną ir į girdyklą įpilkite šviežio vandens, o kartą per 5-7 dienas valykite narvą (nors ir dalinai padedant suaugusiems), tokio amžiaus vaikai jau galės tai padaryti patys. Tačiau savų augintinių buvimas, kuriuo rūpinatės patys, puikiai formuoja atsakomybės ir pareigos jausmą bei ugdo vaikams savarankiškumą.

Jūrų kiaulyčių tėvynėje jos vadinamos aperea, aporea, kui. Pirmą kartą juos prijaukino inkų genties indėnai, kurie ne tik prisijaukino kaip mielus augintinius, bet ir naudojo maistui bei aukojimui. Indėnai tikėjo, kad ligą ištraukia jūrų kiaulytė. Iki šiol didelės jūrų kiaulytės (sveriančios iki 2500 g) kaip mėsiniai gyvūnai auginami Peru, Bolivijoje, Kolumbijoje ir Ekvadore. Artimiausia laukinė mūsų jūrų kiaulytės giminaitė Cavia cutleri kilusi iš sausų Andų slėnių. Šie gyvūnai gyvena urvuose grupėmis po 5-15 individų, yra labai socialūs gyvūnai, vienatvė jiems kenkia, todėl specialistai primygtinai reikalauja kartu laikyti namines jūrų kiaulytes (bent du tos pačios lyties individus), kai kuriose Europos šalyse apskritai draudžiama laikyti kiaules.

Gamtoje cavia veisiasi ištisus metus. Nėštumas trunka apie 65 dienas. Patelė atsiveda nuo 1 iki 4 jauniklių, kuriuos maitina pienu 3 savaites. Gyvūnai lytiškai subręsta 2 mėnesių amžiaus. Naminėse jūrų kiaulytėse, turinčiose dauginimąsi, viskas yra maždaug taip pat.

Anglų kalba jūrų kiaulytės pavadinimas skamba kaip „guinea pig“ arba „cavy“. „Jūrų kiaulytė“ – mat anksčiau jūrų kiaulytes iš Lotynų Amerikos gabenę laivai pakeliui kirsdavo Atlanto vandenyną ir įplaukdavo į Afrikoje esančią Gvinėją. Pasirodo, Gvinėjos laivai į Europą atgabeno kiaules.

Kadangi jūrų kiaulytės priklauso didžiausiai žinduolių klasei – graužikų klasei, jos turi itin savitą dantų sistemos sandarą. Viršutinis ir apatinis žandikauliai turi vieną porą smilkinių, jie yra labai dideli, neturi šaknų ir auga visą gyvūno gyvenimą. Laisvasis jų galas yra smailus kaip kaltas, priekinė sienelė padengta storu labai kieto emalio sluoksniu, o šoninės ir užpakalinės pusės – plonu sluoksniu arba jose visiškai nėra emalio, dėl ko smilkiniai šlifuoja netolygiai ir visada išlieka aštrūs. Dėl šios savybės jūrų kiaulytėms nuolat reikia ką nors graužti, todėl, be maisto, į jų narvą dedama ir vaismedžių šakų.

Taigi, jūrų kiaulytės yra mielos ir gana lengvai laikomos gyvūnai, o net vaikai gali drąsiai nusipirkti tokį augintinį. Remiantis mūsų pastebėjimais ir veisėjų atsiliepimais, galite saugiai nusipirkti jūrų kiaulytę vaikui nuo septynerių metų. Šerkite kiaulę tris kartus per dieną ir į girdyklą įpilkite šviežio vandens, o kartą per 5-7 dienas valykite narvą (nors ir dalinai padedant suaugusiems), tokio amžiaus vaikai jau galės tai padaryti patys. Tačiau savų augintinių buvimas, kuriuo rūpinatės patys, puikiai formuoja atsakomybės ir pareigos jausmą bei ugdo vaikams savarankiškumą.

Ar verta gauti jūrų kiaulytę

Kodėl jūrų kiaulytės tokios patrauklios? Mūsų nuomone, tai vienas geriausių augintinių, ypač vaikams – jie neagresyvūs ir niekada nesikandžioja. Kokie dar jūrų kiaulytės privalumai? Ir kokie trūkumai?

Detalės

Palikti atsakymą