Kaip katės ir katės mato mūsų pasaulį

Kačių regėjimo ypatybės

Katės akys yra nuostabios pačios savaime. Palyginti su mūsų ūsuotų ir murkiančių augintinių kūno dydžiu, jie yra labai dideli, o dėl išgaubtos formos suteikia vaizdą net 270 laipsnių kampu, o tai viršija žmogaus slenkstį. Įvairių veislių akių spalva nėra vienoda, ji svyruoja nuo auksinės-šviesios iki tamsiai žalios. Yra kačių mėlynomis akimis, pavyzdžiui, birmiečių.

Be nuostabaus vyzdžių gebėjimo plėstis ir susitraukti priklausomai nuo šviesos srauto stiprumo, kuris kartu atspindi mūsų pūkuoto augintinio nuotaiką ir jausmus, įspūdingą daro ir trečiojo voko buvimas katės akyje. Jis atlieka apsauginį vaidmenį, saugo regėjimo organą nuo išsausėjimo, svetimkūnių ir galimų pažeidimų. Tai ypač svarbu plėšrūnams kačių šeimos atstovams, medžiojant, skinantis kelią per įvairius krūmynus. Norint pamatyti trečiąjį voką, visai nebūtina žiūrėti į tigro ar liūto akis – jis puikiai matomas ir naminėms katėms. Užtenka pagauti augintinį atsipalaidavusį pusiau užmerktomis akimis.

Ir vis dėlto, kaip katės mato mūsų pasaulį? Moksliškai įrodyta, kad naminių kačių regėjimas turi žiūroninį tipą, kuriam būdingas gebėjimas vienu metu aiškiai matyti objekto vaizdą abiem akimis. Taip nutinka dėl tam tikru būdu tiriamų teritorijų sutapimo. Toks vizualinio supančios tikrovės suvokimo būdas svarbus ne tik orientuojantis vietovėje, bet ir kaip nepakeičiamas įrankis medžioklėje, leidžiantis tiksliai nustatyti, kur yra grobis. Akių struktūros ypatybės taip pat padeda katei greitai reaguoti į judančius objektus, o ypač į horizontaliai judančius paviršiumi.

Tačiau dėl giliai kaukolėje esančių akių jų judesiai yra riboti, o norint apžiūrėti daiktus, esančius šonuose, gyvūnas turi pasukti kaklą. Žaisdami su juo dažnai galite pastebėti, kaip katė prieš šokinėjant kraipo galvą aukštyn ir žemyn. Tokie judesiai keičia jos regėjimo kampą, o tai leidžia tiksliau apskaičiuoti atstumą iki grobio. Kalbant apie nejudančius objektus, katės juos nelabai mato. Jis padeda sekti grobį ir neįprastą vyzdžio sandarą: katėms jis yra vertikalus (skirtingai nuo apvalaus žmogaus), kuris, priklausomai nuo šviesos kiekio, labai išsiplečia arba susiaurėja.

Matyti kates tamsoje

Nėra jokių abejonių, kad katės gerai mato tamsoje. Bet kaip gerai? Ir ar jų regėjimo organai gali ką nors atskirti tamsoje?

Naktinio matymo galimybė atsiranda dėl tinklainės struktūros ypatumų murokuose. Jame yra strypai ir kūgiai, tai yra tie patys receptoriai kaip ir žmogaus akies tinklainėje. Tačiau yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, katės turi mažiau kūgių, atsakingų už spalvų matymą, nei strypai. Ir reikšmingai: 20-25 kartus. Tuo pačiu metu ūsuotų naminių plėšrūnų akys aprūpintos šviesai jautriais receptoriais. Jų yra daug, todėl katės gali naršyti prasto apšvietimo sąlygomis.

Užpakalinė tinklainės sienelė išklota tapetumu – specialia medžiaga, pasižyminčia veidrodinėmis savybėmis. Jo dėka ant pagaliukų krintanti šviesa atsispindi du kartus. Dėl to mūsų pūkuoti augintiniai prasto apšvietimo sąlygomis mato daug geriau nei žmogus – apie 7 kartus! Jų regėjimas naktį yra labai geras, palyginti su kitais gyvūnais. Tamsoje kačių akys net švyti, o tai sukelia mistines asociacijas. Ši savybė nustato tik tą pačią juostą.

Yra nuomonė, kad katės mato net absoliučioje tamsoje, tačiau jos nepatvirtino moksliniai tyrimai. Visiškai nesant šviesos šaltinių, katės, kaip ir žmonės, nesugeba atskirti daiktų. Gal todėl katės patogiai jaučiasi tamsesnėse patalpose? Stebėkite juos tamsoje ir pamatysite, kad jie puikiai orientuojasi erdvėje, neužkliūva už aplinkinių objektų ir sėkmingai medžioja graužikus.

Kokias spalvas mato katė?

Seniau buvo tikima, kad katės pasaulį mato nespalvotą, visiškai nespalvotos. Laikui bėgant šis stereotipas buvo paneigtas.

Žinoma, katės regėjimas nėra visiškai spalvotas, tai yra, jie nesuvokia supančios tikrovės tokiomis ryškiomis spalvomis, kaip tai daro žmonės. Mūsų namų „jūreivių“ spalvų suvokimas kiek išblėsęs, pasaulį mato tarsi miglotą. Pavyzdžiui, tokios spalvos kaip raudona, oranžinė ir geltona visiškai nesiskiria. Tačiau jie puikiai mato žalią, mėlyną ir pilką spalvas. Tuo pačiu metu skirtumo tarp mėlynos ir žalsvai mėlynos, taip pat baltos, violetinės ir geltonos spalvos nefiksuoja jų regėjimo organai.

Taip pat buvo nuomonė, kad katės sugeba atskirti daugybę pilkų atspalvių, būtent apie 25. Šios versijos pagrindas buvo tai, kad naminės katės dažniausiai grobia peles ir žiurkes, kurių plaukai nudažyti pilkai rudais tonais. Kadangi buvo įrodyta, kad esant prastam apšvietimui, kačių akys išlaiko gebėjimą atskirti pilką spalvą, versija apie šių gyvūnų gebėjimą atskirti daugelį jos atspalvių gali būti laikoma patvirtinta.

Daugeliui mūsų skaitytojų gali atrodyti, kad gamta, „atėmusi“ iš kačių visavertį spalvinį matymą žmogaus supratimu, gerokai „atėmė“ jų požiūrį, susiaurino. Tiesą sakant, šiems gyvūnams nereikia, kad jų akys pasižymėtų tokiomis savybėmis – jau vien todėl, kad, skirtingai nei žmonės, jie netapo paveikslų ir nekuria poezijos. Katė yra plėšrūnas, nors ir naminis, o visavertei medžioklei ir patogiam gyvenimui nereikia identifikuoti aplinkinių objektų pagal spalvą. Juk norint realizuoti medžioklės instinktą, Murkai svarbu nepraleisti potencialaus grobio judėjimo po teritoriją. Ir tokia „smulkmena“, kaip palto spalva, šios užduoties įgyvendinimui neturi reikšmės.

Jei norite sužinoti daugiau apie kačių regėjimo spalvų komponentą, peržiūrėkite amerikiečių menininko ir tyrinėtojo Nicolai Lamm darbus. Fotografinių iliustracijų pagalba jis bandė atspindėti, kokiomis spalvomis šios švelniai murkiančios būtybės suvokia supančią tikrovę. Meistras savo darbus kūrė pasitelkęs oftalmologus, felinologus ir kitus specialistus, tai yra, juose nėra beveik mokslinio kamštelio.

Matyti katę iš tolo

Mūsų mylimos katės, pasirodo, „kenčia“... toliaregystė, tai yra visko, kas yra prieš juos arčiau nei 50 cm atstumu, jos neskiria. Todėl žaidžiant su augintiniu nereikia žaislo pritraukti per arti jo snukučio. Tai, kas vyksta tiesiai prieš nosį, katės „mato“ kvapo ir vibrosų pagalba. Vibrissae, specializuoti jutimo organai, yra ūsai, plaukai prie akių („antakiai“), viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje, skenuojantys aplinkinę erdvę. Maži vaikai, žaisdami su kačiukais ir suaugusiomis katėmis, kartais nukerpa šiuos svarbius darinius, taip iš tikrųjų atimdami savo augintinių regėjimą iš arti.

Tuo tarpu 1–20 metrų atstumu (kai kurių šaltinių duomenimis, net iki 60 m) katės mato aiškiai.

Ką katė mato veidrodyje ir televizoriuje?

Tikrai kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime stebėjo, kaip katės elgiasi prieš veidrodį. Neįmanoma į tai žiūrėti nesijuokiant: gyvūnas, suspaudęs ausis, tiesiogine to žodžio prasme puola jį, išlenkdamas nugarą ir iškišdamas ūsus. Taip audringai reaguodamos į savo pačių atspindį, katės net nesuvokia, kad mato save. Tiesą sakant, jie bijo ne paties atspindžio, o suvokimo kaip kito gyvūno buvimą, informacijos apie jį neperduoda klausos ir lytėjimo receptoriai. Jie tiesiog negali suprasti, kaip atsitinka, kad prieš save mato savo giminaitį, bet tuo pat metu net nejaučia jo kvapo.

Kalbant apie televizorių, dauguma tyrinėtojų teigia, kad mūsų keturkojai draugai mato tik mirgėjimą, tačiau ekrane judantys objektai juos vis tiek tam tikru mastu domina. Pavyzdžiui, katės mėgsta žiūrėti laidas apie gyvūnus. Jie neatitraukdami akių, tarsi užburti, seka paukščių skrydį, tigrų, liūtų ir kitų kačių medžiokles. Jei išjungsite garsą, tai niekaip nepaveiks katės, ji toliau žiūrės. Tačiau kai tik pakeisite kanalą, jūsų katė praras susidomėjimą tuo, kas vyksta ekrane, ir net išeis iš kambario. Kaip katės selektyviai mato ar supranta, kad „savi“ ar tie patys paukščiai (medžioklės objektas) rodomi per televiziją, mokslininkai dar negali suprasti.

Kaip katės mato žmones?

Katės mato savo šeimininką ir visus žmones tokius, kokie yra iš tikrųjų – pagal ūgį, kūno sudėjimą, kūno svorį ir pan. Nebent ūsuoti augintiniai vizualiai mus suvoktų kiek kitokios spalvos. Jei žmogus yra arti, katės prastai išskiria jo veido bruožus, vadovaudamosi tik kvapu. Jei savininkas yra per atstumą, gyvūnas mato tik figūros kontūrus be išsamių detalių. Kai kurie zoologai pateikia versiją, kad katės žmones suvokia kaip savo didesnius giminaičius, kurie jas maitina, rūpinasi ir rūpinasi.

Kad ir kaip būtų, naminių kačių regėjimas yra unikalus. Tai sudėtingas mechanizmas, išsivystęs per ilgą evoliucijos kelią. Dėl ypatingos akių struktūros, jų padėties gyvūno veide ir gebėjimo matyti potencialų grobį net esant prastam apšvietimui, katėms ne tik pavyko išgyventi natūralios atrankos metu, bet ir galbūt tapo sėkmingiausi medžiotojai, palyginti su kitais gyvūnais. Mūsų, žmonių, žinios apie šių nuostabių supančio pasaulio gyvūnų vizualinio suvokimo ypatybes padeda geriau juos suprasti ir tapti dar artimesniems.