Kaip šunys juokiasi?

Apskritai sąvoka „juokas“ yra humanitarinė sąvoka ir lemia tik vokalinę žmogaus reakciją, lydimą atitinkamos veido išraiškos.

O juokas yra toks rimtas reiškinys, kad praėjusio amžiaus 70-aisiais Amerikoje gimė ypatingas mokslas – gelotologija (kaip psichiatrijos šaka), tirianti juoką ir humorą bei jų poveikį žmogaus organizmui. Tuo pat metu atsirado juoko terapija.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad juokas yra biologiškai nulemtas. O vaikai juoktis be jokios treniruotės pradeda nuo 4-6 mėnesių nuo kutenimo, mėtymo ir kitų „gegučių“.

Ta pati tyrėjų dalis tvirtina, kad visi aukštesni primatai turi juoko analogų ir neturi niekas kitas.

Pavyzdžiui, aukštesniųjų primatų žaismingą nuotaiką dažnai lydi specifinė veido išraiška ir leksika: atsipalaidavęs veidas atvira burna ir ritmiško stereotipinio garso signalo atkūrimas.

Žmogaus juoko akustinės savybės yra beveik identiškos šimpanzių ir bonobų, tačiau skiriasi nuo orangutanų ir gorilų.

Juokas yra gana sudėtingas veiksmas, susidedantis iš modifikuotų kvėpavimo judesių, lydimų tam tikros veido išraiškos – šypsenos. Kalbant apie kvėpavimo judesius, juokiantis po įkvėpimo seka ne vienas, o visa eilė trumpų spazminių iškvėpimų, kartais besitęsiančių ilgai, atviru balsu. Jei balso stygos perkeliamos į svyruojančius judesius, gaunamas garsus, skambus juokas – juokas, o jei stygos lieka ramybėje, tai juokas tylus, be garso.

Manoma, kad juokas atsirado maždaug prieš 5-7 milijonus metų bendro hominino protėvio lygyje, o vėliau jis tapo sudėtingesnis ir išsivystė. Daugiau ar mažiau dabartiniu pavidalu juokas susiformavo, kai žmonės pradėjo nuolat vaikščioti vertikaliai, maždaug prieš 2 mln.

Iš pradžių juokas ir šypsena kilo kaip „geros“ būsenos žymenys ir signalai, tačiau kaip socialiai susiformavusiam žmogui abiejų funkcijos pasikeitė taip, kad toli gražu ne visada asocijuojasi su teigiamomis emocijomis.

Bet jei juokas ir šypsena yra emociškai teigiamos kūno būsenos elgsenos apraiška (o gyvūnai taip pat tai patiria), tai kažkas panašaus gali būti ir juose, šiuose gyvūnuose.

Ir tiek, kad kai kurie tyrinėtojai nori rasti žmogų ne tik primatuose, kad bendražygis profesorius Jackas Pankseppas su visa atsakomybe pareiškia, kad jam pavyko rasti juoko analogą žiurkėse. Šie graužikai, žaismingi ir patenkinti, skleidžia 50 kHz dažnį čirškėjimą, kuris funkciškai ir situacijoje laikomas analogišku žmogaus ausiai negirdimam hominidų juokui. Žaidimo metu žiurkės „juokiasi“ reaguoja į savo draugų veiksmus ar nerangumą ir „juokiasi“, jei jas kutena.

Dėl tokio atradimo visi ortodoksų šunų mylėtojai, žinoma, buvo įžeisti. Kaip šitas? Kai kurie žiurkių graužikai juokiasi iš juoko, o geriausi žmogaus draugai ilsisi nuleidę snukius?

Bet virš snukio ir galvos – šunys ir jų šeimininkai! Kitas draugas, profesorius Harrisonas Backlundas, beveik įrodė, kad šunys turi humoro jausmą ir gali juoktis, pavyzdžiui, pamatę pažįstamą šunį, kuris nerangiai paslysta ir krenta.

Etologė Patricia Simonet taip pat mano, kad šunys gali juoktis ir juoktis iš visų jėgų, pavyzdžiui, žaidimų metu. Patricija įrašė garsus, kuriuos skleidžia naminiai šunys, kai šeimininkas ruošiasi su jais eiti pasivaikščioti. Tada paleidau šiuos garsus benamių šunų prieglaudoje, ir paaiškėjo, kad jie labiausiai veikia nervingus gyvūnus. Pasak Patricijos, šunų skleidžiamus garsus prieš džiaugsmingai lauktą pasivaikščiojimą galima palyginti su tuo, kaip žmogus džiaugsmingu juoku išreiškia savo malonias emocijas.

Patricija mano, kad šuns juokas yra kažkas panašaus į stiprų niurnėjimą ar intensyvų kvėpavimą.

Ir, nors rimtų tyrimų, patvirtinančių šunų gebėjimą juoktis ir šypsotis, nėra, daugelis šių gyvūnų šeimininkų tiki, kad šunys turi humoro jausmą ir šį jausmą sėkmingai įgyvendina juokais bei šypsenomis.

Taigi manykime, kad šunys gali šypsotis ir juoktis, tačiau tai dar neįrodyta rimtu mokslu.

Nuotrauka: kolekcija