Kaip pagal išvaizdą suprasti, kad vėžlys serga.

Jei jūsų namuose apsigyveno vėžlys, tuomet turite atsiminti, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome.

Norint naujam augintiniui suteikti patogias gyvenimo sąlygas, būtina pasirūpinti tinkamų sąlygų jo laikymui ir šėrimui sudarymu (geriausia dar prieš perkant roplį), nes daugumos ligų priežastis būtent tai ir yra.

Kad ir kaip būtų svarbu atidžiai apžiūrėti gyvūną perkant, taip pat svarbu stebėti jo būklę visą gyvenimą. Norėdami tai padaryti, pakalbėkime apie kai kuriuos pirmuosius vėžlio ligos simptomus.

Svarbus sveikatos rodiklis ir veidrodis yra vėžlio kiautas. Jis turėtų būti lygus ir tvirtas. Jei matote kreivumą, neproporcingą augimą, tai yra dėl vitamino D3 ir kalcio trūkumo ir dėl to metabolinės kaulų ligos, ypač rachito. Įvairios karkaso zonos auga skirtingu greičiu, be to, karkasas yra prisitvirtinęs prie ašinio skeleto, kurio augimas gali atsispindėti ir karkaso deformacijose. Vystymasis gali paspartėti arba sulėtinti, priklausomai nuo šėrimo ir priežiūros sąlygų. Lėtai augant, racione paprastai trūksta bet kokių medžiagų, įskaitant augalinius ar gyvūninius baltymus (priklausomai nuo vėžlio mitybos). Padidėjęs augimas yra pavojingas, nes tam reikia daugiau maistinių medžiagų ir mineralų, o jei jų trūksta, skeleto apvalkalas ir kaulai bus trapūs, gali keistis.

Paprastai esamos deformacijos negali būti išgydomos, tačiau galima išvengti tolesnio nenormalaus vystymosi. Norėdami tai padaryti, į dietą įvedamas pakankamas kiekis tvarsčių, kuriuose yra vitaminų ir mineralų, pagerinamos sulaikymo sąlygos (ypač svarbu ultravioletinės lempos buvimas ir šildymo vieta).

Dažnai kriauklės išlinkimai būna tokie stiprūs, kad apsunkina vidaus organų darbą, vingiuoti kriauklės kraštai trikdo galūnių judėjimą ir jas žaloja. Susidaro įspūdis, kad vėžliui kiautas mažas. Netolygiai augant lukšto kaulams, gali net susidaryti įtrūkimai.

Kitas raguotas „procesas“ – sveikatos rodiklis – yra „snapas“ (ramfoteki). Dažnai (daugiausia esant hipovitaminozei A ir stambiam pašarui nebuvus racione) pastebimas per didelis jo augimas, esant kalcio trūkumui, gali atsirasti blogas sąkandis. Visa tai neleidžia vėžliui valgyti. Profilaktikai vėlgi – mineralų ir vitaminų papildai, ultravioletinis švitinimas. Deja, jau ataugęs snapas savaime neišnyks, geriau jį nupjauti. Jei neturite šioje srityje patirties, pirmą kartą specialistas parodys, kaip tai daroma. Be ramfotekų, vėžlių nagai gali greitai augti, todėl juos reikės periodiškai kirpti. Skirtingai nuo sausumos vėžlių, raudonausių vėžlių patinai turi užsiauginti nagus ant priekinių letenų – tai jų antrinė lytinė savybė.

Be deformacijų, apvalkalas gali prarasti kietumą. Kai organizme trūksta kalcio, jis išplaunamas iš apvalkalo ir tampa minkštas. Jei plokštelės yra prispaustos po pirštais arba vėžlys dėl savo dydžio jaučiasi per lengvas su savotišku „plastikiniu“ apvalkalu, gydymas yra skubus. Greičiausiai vien šėrimu padėties ištaisyti nepavyks, reikalingos kalcio injekcijos, papildomai tam tikrą laiką duoti kalcio turinčių preparatų (pavyzdžiui, Calcium D3 Nycomed Forte), dažniausiai skiria veterinaras. Ir vėlgi, joks gydymas nebus prasmingas, prieš tai nepakeitus vėžlio laikymo sąlygų.

Ilgalaikis kalcio trūkumas sukelia kitų organizmo sistemų sutrikimus. Pavyzdžiui, sumažėja kraujo krešėjimas ir gali būti stebimas spontaniškas kraujavimas iš kloakos, burnos, kraujo kaupimasis po apvalkalo skydais. Sutrinka virškinamojo trakto, inkstų, plaučių, širdies darbas. Pastebėjus kraujingą skystį po plokštelėmis, visiškai patinusius sąnarius ar galūnes, drebančias letenas – tai signalas nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Ką dar galima pamatyti ant vėžlio kiauto ir odos? Ant lukšto gali atsirasti opų, nekrozės sritys, plokštelių atsisluoksniavimas, verksmingos vietos. Vandens gyvūnų odoje galima pastebėti į voratinklį panašią dangą, užsitęsusį tirpimą. Odos problemas dažniausiai sukelia bakterijos ar grybeliai arba jų veikimas kartu. Predisponuojantys veiksniai yra nešvarios sąlygos, žema temperatūra, netinkamas drėgmės pasirinkimas, netinkama mityba ir stresas. Dermatito židiniuose paprastai būna ir bakterinės, ir grybelinės mikrofloros; kas tiksliai sukėlė ligą, galima tiksliai pasakyti atlikus laboratorinį tyrimą. Jei ligos sukėlėjas nenustatytas, būtina gydyti kompleksiniais preparatais. Tai antimikrobiniai ir priešgrybeliniai tepalai, kurie tepami ant pažeistos vietos. Tuo pačiu metu vandens vėžliai kurį laiką paliekami sausoje vietoje, kad vaistas galėtų prasiskverbti į audinį. Sunkesniais atvejais gali prireikti antibiotikų terapijos, geriamųjų priešgrybelinių vaistų. Bet tai sprendžia gydytojas, apžiūrėjęs pacientą.

Kita dažna problema, su kuria susiduria savininkai, yra jų augintinio akių vokų patinimas ir uždegimas. Paprastai ši būklė yra susijusi su vitamino A trūkumu ir sprendžiama suleidžiant paskirtą vitaminų kompleksą, plaunant akis ir lašinant į jas akių lašus. Tačiau yra ragenos sužalojimų ir nudegimų dėl per žemai pastatytų ultravioletinių ir šildymo lempų.

Vandens vėžlių negalavimas dažnai atpažįstamas pagal jų elgesį vandenyje. Sąrašas vienoje pusėje, sunkumai nardant ir kylant, nenoras leistis į vandenį turėtų jus įspėti. Dažniausiai sukimasis ir padidėjęs plūdrumas yra susijęs su skrandžio ar žarnyno pūtimu (visa tai dėl to paties kalcio trūkumo, šildymo, ultravioletinių spindulių). Dažnai tuo pačiu metu vėžlys turi išskyrų iš nosies ar burnos (nes skrandžio turinys išmetamas į viršutines dalis). Bet visa tai reikia atskirti nuo plaučių uždegimo (pneumonija), kurio metu taip pat būna išskyrų, pasunkėja kvėpavimas ir kulna. Dažnai vienintelis būdas nustatyti ligą yra rentgenas arba burnos ertmės gleivių analizė. Abi ligos reikalauja gydymo. Sergant pneumonija, gydymas antibiotikais yra privalomas, o sergant timpanija – kalcio injekcijos ir Espumizan su zondu skyrimas. Vaisto sušvirkštimo ir davimo zondu būdai nėra tokie paprasti, pageidautina, kad juos atliktų specialistas. Kraštutiniais atvejais savirealizacijai juos reikia pamatyti bent kartą.

Sausumos vėžliams plaučių uždegimas pasireiškia pasunkėjusiu kvėpavimu, vėžlys garsu (švilpusiu, girgždėjimu) įkvepia ir iškvepia, ištiesia kaklą, stebimos išskyros iš nosies ir burnos. Sergant timpanija, kartu su išskyromis galima pastebėti kūno „išsipūtimą“ iš po apvalkalo, nes kūno ertmę užima išsipūtęs žarnynas ar skrandis. Taip atsitinka per daug šeriant cukraus turinčiais vaisiais, vynuogėmis, agurkais, nedideliu kiekiu skaidulų.

Trūkstant kalcio organizme, sergant hipovitaminoze, dažnai gali atsirasti traumų, vidurių užkietėjimas, įvairių kloakos organų (žarnyno, šlapimo pūslės, reprodukcinės sistemos organų) prolapsas. Gydant pirmiausia reikia įvertinti, kuris organas iškrito ir kokia audinių būklė (ar nėra nekrozė – nekrozė). O ateityje arba organas sumažinamas, arba negyva vieta pašalinama. Taigi nelaukite nekrozės ir nedelsdami kreipkitės į specialistą, kuo mažiau laiko praėjo nuo netekties, tuo didesnė galimybė apsieiti be chirurginės intervencijos. Dažnai šeimininkai netektį painioja su patinų seksualiniu elgesiu, kai galima pastebėti lytinius organus. Jei pats patinas lengvai jį pašalina į kloaką, nerimauti nereikia.

Kita dažna ir, deja, tik chirurginiu būdu išsprendžiama problema – pūlingas vidurinės ausies uždegimas. Pagrindinė priežastis greičiausiai yra ta pati hipovitaminozė A, šildymo ir ultravioletinės spinduliuotės trūkumas. Dažnai raudonausių vėžlių savininkai gydomi tuo, kad vienoje ar abiejose galvos pusėse susiformavo „navikai“. Paprastai tai yra pūlingas vienpusis arba dvišalis vidurinės ausies uždegimas. Kadangi bet koks roplių abscesas yra apsuptas tankios kapsulės, o pats pūlinys yra sutrauktos konsistencijos, jo „išsiurbti“ nepavyks. Gydytojas atidarys, pašalins pūlį ir išplaus ertmę, po to paskirs antibiotikų terapiją. Vėžlys po operacijos kurį laiką turės gyventi be vandens.

Taip pat būtina reguliariai stebėti šlapimo ir išmatų buvimą ir "būklę". Nemalonus kvapas, neįprasta spalva, ilgas šių išskyrų nebuvimas turėtų priversti jus pasirūpinti apsilankymu pas veterinarą. Roplių, kaip ir paukščių, šlapime yra šlapimo rūgšties kristalų, todėl jis gali pasidaryti baltas.

Atidžiai stebėkite vėžlio elgesį, nes pirmieji ligos požymiai gali būti išreikšti maisto atsisakymu, apatija. Seksualinio elgesio laikotarpiu vėžlys kuriam laikui praranda apetitą, tampa aktyvesnis ir net agresyvesnis (daug patinų). Patelės taip pat atsisako valgyti prieš dėdami kiaušinėlius, rodo nerimą ir ieško, kur dėti kiaušinėlius.

Tai ne visas sąrašas, tačiau, kaip jau matėte, elgesys su tokiais gyvūnais yra toks pat specifinis, kaip ir su pačiais gyvūnais. Taigi, neturint specialių žinių ir patirties, be herpetologo „nurodymų“, savigydos geriau nesiimti. Tačiau atidėlioti taip pat nereikėtų. Jei kažkas jus įspėjo dėl augintinio elgesio ir išorinių apraiškų, susiraskite specialistą, kuris gali padėti.