„Tikiu, kad ji dar sugrįš...“

Prieš septynerius metus šis šuo pasirodė mano namuose. Tai atsitiko visiškai atsitiktinai: buvęs šeimininkas norėjo ją užmigdyti, nes jai nereikėjo šuns. Ir tiesiog gatvėje, kai moteris apie tai užsiminė, paėmiau nuo jos pavadėlį ir pasakiau: „Kadangi tau šuns nereikia, leisk man jį pasiimti“.

Fotosesija: wikipet

Dovanos negavau: šuo su buvusiu šeimininku vaikščiojo tik ant griežto antkaklio, buvo šiukšliadėžėje, sirgo krūva gretutinių ligų ir buvo siaubingai apleistas. Kai pirmą kartą paėmiau Almos pavadėlį, ji pradėjo mane tempti, nuplėšdama rankas. Ir pirmas dalykas, kurį padariau, žinoma, buvo visiškai neteisingas kinologijos požiūriu. Paleidau ją nuo pavadėlio ir pasakiau:

– Zuiki, jei nori gyventi su manimi, gyvenkime pagal mano taisykles. Jei išeini, tai išeik. Jei pasiliksi, tai pasilik su manimi amžinai.

Buvo jausmas, kad šuo mane suprato. Ir nuo tos dienos buvo nerealu prarasti Almą, net ir norėdama: ne aš ją sekiau, o ji mane.

Fotosesija: wikipet

Turėjome ilgą gydymo ir sveikimo laikotarpį. Į ją buvo investuota didžiulė pinigų suma, vaikščiodamas palaikiau ją skara, nes ji negalėjo vaikščioti.

Kažkuriuo mūsų bendro gyvenimo momentu supratau, kad ir kaip tai skambėtų, kad Almos asmenyje pas mane grįžo pirmasis mano labradoras.

Iki Almos turėjau kitą labradorą, kurį pasiėmėme iš kaimo – iš panašios gyvenimo situacijos, su tomis pačiomis ligomis. Ir vieną gražią akimirką Alma pradėjo daryti tai, ką darys tas šuo. Taigi aš tikiu reinkarnacija.

Taip pat turiu Smooth Fox Terrier, savo Pašėlusią imperatorę, kurią beprotiškai myliu. Tačiau sunku įsivaizduoti idealesnį augintinį nei Alma. Svėrusi daugiau nei 30 kg, ji lovoje buvo visiškai nematoma. O kai gimė mano vaikas, ji parodė save iš geriausių pusių ir tapo mano padėjėja bei palydove auginant žmogelį. Pavyzdžiui, kai parsinešėme naujagimę dukrą į namus ir paguldėme ją į lovą, Almą ištiko šokas: ji įgrūdo dukrą giliai į lovą ir pamišusiomis akimis žiūrėjo: „Ar tu išprotėjai – tavo kūdikis tuoj nukris!

Mes kartu daug išgyvenome. Dirbome oro uoste, tačiau vėliau paaiškėjo, kad Almai buvo sunku būti paieškos šunimi, todėl ji man tiesiog palaikė kompaniją. Tada, kai bendradarbiavome su WikiPet portalu, Alma aplankė specialiųjų poreikių turinčius vaikus ir padėjo jiems pamatyti šviesiąją gyvenimo pusę.

Fotosesija: wikipet

Almai reikėjo visą laiką būti su manimi. Išradingiausia apie šį šunį buvo tai, kad nesvarbu, kur ir kuriuo metu jis buvo, bet jei šalia yra Jos Vyras, vadinasi, jis yra namuose. Kad ir kur mes buvome! Važiavome viešuoju transportu į bet kurią miesto vietą, šuo jautėsi visiškai ramus.

Fotosesija: wikipet

Maždaug prieš mėnesį mano dukra pabudo ir pasakė:

„Svajojau, kad Alma išeis už vaivorykštės.

Tą akimirką, žinoma, man tai nieko nesakė: na, svajojau ir svajojau. Lygiai po savaitės Alma susirgo ir sunkiai susirgo. Gydėme, lašinome, maitiname jėga... Traukau iki paskutinio, bet kažkodėl nuo pirmos dienos žinojau, kad viskas nenaudinga. Galbūt mano bandymai ją gydyti buvo kažkoks pasitenkinimas. Šuo ką tik išėjo, ir ji tai padarė, kaip ir visi kiti jos gyvenime, labai oriai. Ir ketvirtą kartą jos išgelbėti nepavyko.

Alma mirė penktadienį, o šeštadienį jos vyras išėjo pasivaikščioti ir negrįžo vienas. Jo rankose buvo kačiukas, kurį jos vyras išlipo iš lifto šachtos. Aišku, kad šio kūdikio mes niekam nedovanojome. Tai buvo gumulas tekančiomis akimis ir daugybe blusų. Karantiną „aptarnavau“ iš kaimynų, kuriems esu labai dėkinga – juk mūsų namuose gyvena pagyvenusi katė, o kačiuką iš karto atvesti į namus būtų tolygu mūsų katino nužudymui.

Žinoma, kačiukas mane atitraukė nuo netekties: jį nuolat reikėjo gydyti ir prižiūrėti. Vardą sugalvojo dukra: pasakė, kad naują katę vadins Beki. Dabar Becky gyvena su mumis.

Bet su Alma neatsisveikinu. Tikiu sielų persikėlimu. Laikas praeis ir mes vėl susitiksime.