Iriska yra prieglaudos šuo, kuris išgydė savo fobiją

Kai buvau vaikas, kaimyno berniukas užmetė ant manęs aviganį, kuris suplėšė man iki kaulo. Ir nuo tada aš bijau visų šunų, net mažyčių Jorkšyro terjerų. Man atrodė, kad jei šuo prie manęs prisiartins, atsitiks kažkas baisaus. Tai buvo ne tik baisu, bet ir tam tikru mastu net šlykštu.

Tačiau dukra visą gyvenimą prašė šuns ar katės. Metai iš metų, kai klausdavome, ką padovanoti gimtadienio proga, ji visada atsakydavo: „Šuo ar katė“. Net sutikau ir įtikinau, kad susitvarkysiu ir priprasiu. Jie iškėlė sąlygą: jei įstos į licėjų, pirksime šunį. Ir taip Anė įstojo į licėjų, ten mokėsi metus – bet šunų vis dar trūksta. Mano draugė ir jos dukra savanoriauja Šunų vilties namuose – tai šunų prieglauda. Kalbėjosi apie naują šunį – Iriską. Jai buvo atlikta sterilizacijos operacija, ji tokia nuolanki, tokia nelaiminga ir išsigandusi... Apskritai, kai jie pradėjo kalbėti apie šią vargšę Iriską, kurios šeimininkė pririšo prie medžio ir nemaitino, nusprendžiau pabandyti. Jie atvežė Iriską, o vakare Anė sako: „Gal mes paliksime ją amžiams? Kaip mes galime tai atiduoti? Ji jau mumis patikėjo! Nusprendėme išvykti. Ir aš bijau! Naktį turi keltis ir eiti pro salę, kurioje guli Iriska – o aš apimta prakaito ir drebu nuo mažo šiurpulio. Ir ji lygiai taip pat manęs bijo! Savo šeimininku ji pasirinko mano vyrą. Labai tavęs pasiilgsta, jei jis išeina – ir šis jausmas abipusis. Kai grįžtame iš atostogų, iš karto išeina su ja pasivaikščioti – ir kelioms valandoms palieka už žiedo, ten klaidžioja po laukus ir miškus. Atsiradus Iriskai gyvenimas labai pasikeitė. Dabar siurbiame kas antrą dieną, nes vilnos yra visur. Skiepai, gydymas nuo erkių. O kiek niuansų su maistu! Ką šunys valgo, ką gali, ko negali, ką ji mėgsta, kiek su ja vaikščioti... Irisas praktiškai išgydė mane nuo fobijos. Dabar dėl mažų šunų esu visiškai ramus. Aš vis dar bijau didelių, o jei pasivaikščiojant sutinkame didelį šunį, mes su Iriska einame kitu keliu.Tada gavome kitą katę. Radome jį kelyje. Vyras bandė jį persodinti į žolę, o katė vėl išbėgo į kelią. Tada vyras paskambino Anei ir pasakė: „Paimkime kitą katę? Anė, žinoma, sutiko. Žinoma, turėjau jį gydyti, pašalinti parazitus. Ir, nepaisant to, kad Anya su juo elgėsi, katė ją myli labiausiai: jei ji nusiminusi, jam jos gaila. Visą laiką save vadinau šunų ir kačių nekentėju, o kai mano darbuotojai sužinojo, kad turime gyvūnų, buvo šokiruoti. Taip žmogus gali pasikeisti. Anksčiau viskas mūsų gyvenime buvo kažkaip paviršutiniška, net nuobodu, tačiau atsiradus gyvūnams pasaulis tapo gilesnis. Telaimina ją Dievas, su vilna – emocijos svarbiau!

 O kai Iriska, pamačiusi mane, džiaugsmingai bėga link manęs – taip malonu!