Šunų ir kačių burnos ligos

Mėsėdžiai žinduoliai turi dvi dantų kartas (pieninių ir nuolatinių). Jie priklauso heterodontams – kelių tipų dantis turintiems gyvūnams, atliekantiems skirtingas funkcijas. Skirtingai nei žmonės, mėsėdžiai beveik nekramto savo maisto. Jie suplėšo jį į gabalus ir praryja. Todėl šunims ir katėms retai atsiranda ertmių ir didesnė tikimybė susirgti periodonto ligomis. Tai periorbitalinių audinių ligos.

Kaip sužinoti, ar kažkas negerai su jūsų augintinio burna?

• Blogas kvapas iš burnos, seilėtekis, kramtymo raumenų drebulys, sunku valgyti ir žaisti su daiktais.
• Kraujavimas, patinusios, paraudusios dantenos, opos, apnašos ir akmenys ant dantų, slenkantys dantys, dantų netekimas.
• Snukio formos pasikeitimas: patinimas nosies ar infraorbitalinėje srityje arba apatinio žandikaulio srityje; submandibulinių limfmazgių padidėjimas.

Apnašos ir dantų akmenys

Sumažėjęs kramtymo aktyvumas, netaisyklingas sąkandis, vėluojantys pieniniai dantys, burnos higienos stoka, taip pat įvairios ligos, tokios kaip diabetas, inkstų ir kepenų nepakankamumas, imunodeficitas, prisideda prie apnašų nusėdimo ir akmenų susidarymo. Jau praėjus 2 savaitėms po apnašų susidarymo, dantų akmenys susidaro dėl kalcifikacijos, veikiant mineralinėms druskoms, daugiausia kalciui, esančiam seilėse (viršutiniai akmenys) arba skystyje, į kurį panardinta dantenų įduba (subgingivaliniai akmenys). Pats akmuo nėra periodonto ligų priežastis, tačiau grubus jo paviršius sudaro idealią aplinką apnašoms ir mikroorganizmams prisitvirtinti. Profesionalus gydymas – sanitarija (veterinarijos gydytojo atliekamas dantų akmenų pašalinimas ultragarsu, poodinių apnašų pašalinimas ir dantų poliravimas), po to kasdienis valymas šepetėliu padeda sumažinti pradinį dantų slinkimą ir išlaikyti tokią būklę kelerius metus.    

Kūdikio dantys

Pieninių dantų kaita didelių gabaritų šunims prasideda apie 3,5 – 4 mėn., o miniatiūrinių veislių toks likimas ištinka apie šešis mėnesius (o kartais ir 7-8 mėnesius). Pirmiausia auga krūminiai dantys, tada prieškrūminiai dantys, tada krūminiai dantys ir galiausiai iltys. Bendras šunų krūminių dantų skaičius yra 42 (20 viršuje ir 22 apačioje). Kačiukams pieninių dantų pasikeitimas į nuolatinius prasideda maždaug 4 mėn. Iki 3,5-5,5 mėn. priekiniai dantys pakinta, 5,5 – 6,5 mėn. – iltys, iki 4 – 5 mėn. – prieškrūminiai dantys, iki 5 – 6 mėn. – krūminiai dantys. Visiškas dantų keitimas baigiamas iki 7 mėnesių, gali ištempti iki 9 mėnesių. Suaugusi katė turi 30 nuolatinių dantų. Katėms dažniausiai be problemų keičiasi dantys, gali atsirasti kvapas iš burnos, parausti dantenos. Šunims, ypač mažoms veislėms, pieniniai dantys gali išlikti suaugus. Būtina stebėti dantų keitimo eigą, per ilgai neiškritusius dantis būtina šalinti, nes papildomi dantys veda prie blogo sąkandio, dantenų pažeidimo, greito dantų akmenų susidarymo, periodonto ligų.    

Nenormali dantų padėtis, netinkamas sąkandis 

Jeigu nenormaliai išsidėstęs dantis galiuku pažeidžia danteną ar lūpą arba trukdo fiziologiniam žandikaulių užsidarymui, jis turi būti pašalintas. Neteisingai sukandus, galima naudoti specialius šunims skirtus burnos apsaugas ir breketus, tačiau tai gali padaryti tik specialistas, breketai nemontuojami esant dantenų ligoms ir augliams. Jei šuo nėra kilmingas, o įkandimas netrukdo normaliai funkcionuoti žandikauliui, nepažeidžia dantenų, jo negalima pataisyti, tai bus tik kosmetinis defektas.     

Dantų lūžiai

Traumos ir per didelis kietų daiktų kramtymas gali sulaužyti dantis. Tokiu atveju, priklausomai nuo pažeidimo, dantis arba pašalinamas, arba uždengiamas plomba.    

Svetimkūniai burnos ertmėje

Burnos ertmėje dažnai įstringa kaulai, siūlai, adatos, viela, augalų spygliai, medžio drožlės, „lietus“, blizgučiai. Gyvūnas atidaro burną, iškiša liežuvį, trina snukį letenomis arba ant žemės, grindų ir baldų. Gali pasireikšti seilėtekis ir padažnėjęs kvėpavimo dažnis, kosulys, vėmimas, atsisakymas maitinti. Jei svetimkūnis greitai nepašalinamas, tai gali sukelti uždegimą.    

Iš burnos ertmės ligų dažniausiai pasitaiko:

Stomatitas

Burnos gleivinės uždegimas. Būdingiausi stomatito požymiai yra skausmingas valgymas, seilėtekis, nemalonus kvapas iš burnos.

• Katarinis stomatitas. Esant šiai ligos formai, nėra ryškių žaizdų ir opų. Ryškūs uždegimo požymiai – paraudimas, patinimas, skausmingumas, tarpais, kai gyvūnas neėda ir negeria, gali atsirasti nežymus balkšvas apnašas. Pašalinus apnašas, susidaro kraujuojančios gleivinės vietos. Jis pasireiškia kaip atskiros uždegimo vietos, gali apimti visą burnos ertmę, ypač dantenas. Visų stomatito pradžia.
• Opinis stomatitas – gleivinės paviršiuje susidaro spuogų burbuliukai, kurie sprogsta susidarant smulkioms žaizdelėms, aplink kurias labai užsidega sveiki audiniai. Dažniausiai randama ant dantenų paviršiaus, bet taip pat ant lūpų ir skruostų. Sergant opiniu stomatitu, šuo dažnai valgo šiek tiek kapodamas. Opinis stomatitas gali būti leptospirozės šunims ir kalcivirozės, kačių imunodeficito viruso ir herpesvirusinės infekcijos simptomas katėms.
• Atrofinis stomatitas. Išoriškai ant dantenų ir skruostų vidinio paviršiaus gleivinės yra labai stiprus uždegimas. Jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite mažiausius burbuliukus ir žaizdas / žaizdas. Gleivinės paviršius įtemptas ir vizualiai tarsi ištemptas nuo uždegiminės edemos, tarsi tuoj plyš. Mažiausias prisilietimas prie pažeidimo sukelia akivaizdų stiprų šuns skausmą. Gyvūnėlis kategoriškai atsisako kieto maisto, o ypatingais atvejais negali valgyti net minkšto maisto. Dantenų sužalojimai atsiranda beveik akimirksniu, kai liečiasi su kietu daiktu.
• Flegmoninis stomatitas. Tai visada yra aštrus nemalonus kvapas iš burnos ir pūlių buvimas žaizdose, opos ir jų kaupimasis tarp lūpų ir dantenų. Dėl drėgnos aplinkos pūlingas procesas plinta po visą burnos ertmę, paveikdamas bet kokią menkiausią mikrotraumą ir pūsleles. Jis gydomas tik taikant sisteminį antibiotikų gydymą.
• Papilomatinis stomatitas. Šią stomatito formą sukelia papilomos virusas ir jai būdingas specifinių navikų susidarymas ant lūpų ir skruostų gleivinės, primenančių žiedinį kopūstą – papilomas. Savarankiškai gydytis draudžiama, nes. yra didelė papilomų išplitimo ir augimo visoje burnos ertmėje rizika. Tai labai dažna šuniukams dėl silpnos imuninės sistemos.

Neįmanoma išgydyti šuns stomatito savarankiškai, nesikreipiant į veterinarą (bent jau be pasekmių). Nė vienas savininkas negalės tiksliai nustatyti, kas sukėlė šį negalavimą. Pagrindinis gydymo tikslas yra pašalinti uždegimo priežastį, ty be tikslaus jo apibrėžimo bet kokios medicininės procedūros bus bergždžios.    

Gingivitas

Dantenų uždegimas, atsiradęs dėl neigiamo vietinių ir bendrųjų veiksnių poveikio ir vykstantis nepažeidžiant dantenų jungties vientisumo. Sergant dantenų uždegimu, dantenos tampa ryškiai raudonos, paburksta. Valgyti sunku. Gali būti seilėtekis. Dantenos kraujuoja.    

Periodontitas

Periodonto audinių (audinių aplink dantį) uždegimas, kuriam būdingas laipsniškas periodonto ir alveolės kaulo (danties lizdas – žandikaulio įdubimas, kuriame yra danties šaknis) destrukcija (destrukcija). žandikauliai. Simptomai yra panašūs į gingivito simptomus. Tiriant burnos ertmę randamos periodonto zonos kišenės, dantys paslankūs, skausmingi. Taip pat galima netekti dantų.    

Periodonto ligos

Distrofinis (patologinė audinių būklė, pasižyminti medžiagų apykaitos sutrikimais ir struktūriniais pokyčiais) periodonto pažeidimas. Liga pasižymi lėtine eiga. Paprastai periodonto liga yra patologinis bendrųjų somatinių ligų sindromas. Vystantis procesui, pastebimas dantenų blyškumas, daugkartinis dantų šaknų apšvietimas, diastemos atsiradimas (padidėja tarpas tarp dantų), vėduokliškas dantų išsišokimas. Vėlesnėse stadijose pridedamas patologinis danties paslankumas.   

Dantų rezorbcija (katėms) (FORL)

Kačių dantų liga, kai danties audiniai sunaikinami, kai susidaro ertmės, sunaikinamos visos dantų struktūros. Išoriškai liga gali būti nepastebima ir ją galima nustatyti tik atlikus dantų rentgeninį tyrimą. Kartais dantenos pažeisto danties srityje parausta, gali kraujuoti ir augti ant vainiko. Deja, dažniausiai šios patologijos pažeisti dantys turi būti pašalinti, nes šiuo metu nėra veiksmingo šios ligos gydymo metodo.

Kariesas

Tai ne taip dažnai pasireiškia šunims ir katėms, tačiau vis dėlto pasitaiko. Po dantų kariesu vadinamas kietųjų danties audinių pažeidimas, dažnai sukeliantis emalio, dentino struktūrų sunaikinimą. Esant reikšmingam danties audinio sunaikinimui, kartu su ertmių susidarymu, galima sunaikinti danties vainiko dalį. Esant giliems ėduonies pažeidimams, uždegiminis procesas gali pereiti į dantų pulpą, dantų šaknis, į uždegimą gali patekti periodonto audiniai. Gyvūnų ėduonis, kaip ir žmonių, turi daugybę priežasčių, ir neįmanoma išskirti tik vienos iš jų. Neabejotinai didžiulį vaidmenį atlieka genetinis polinkis, kuris realizuojasi probleminiuose dantyse per imunitetą, atsparumą, hormoninę sistemą. Antrinis vaidmuo yra maisto kokybė. Taigi šeriant mėsėdžius maistu, kuriame gausu angliavandenių (grūdai, sausas maistas) ir trūkstant kalcio turinčio maisto (ypač šuniukams ir kačiukams), dėl mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimų gali susidaryti apnašos ir emalio defektai. Kariozinio danties gydymas priklauso nuo pažeidimo laipsnio – jį galima plombuoti arba pašalinti.    

Navikai

Dantenų audinio atauga, dažnai dengianti dantis, gali būti pilna ir vienodos spalvos arba padengta senatvinėmis dėmėmis, opomis, nekrozės vietomis, dantys gali svyruoti, iškristi ar judėti. Snukis dažnai įgauna asimetrišką formą. Neoplazmos gali pažeisti ir bet kuriuos minkštuosius burnos ertmės audinius – dantenas, gomurį, liežuvį, skruostus, ryklę, patekti į nosies ertmę, taip pat gali būti sunaikintas žandikaulio kaulinis audinys. Seilių liaukų navikai prasideda nuo uždegimo ir yra maždaug dvigubai dažnesni katėms nei šunims. Burnos navikai sudaro maždaug 5–10% visų šunų ir kačių navikų. Šunims didelė dalis neoplazmų yra gerybiniai, o katėms dauguma navikų yra piktybiniai. Jie reikalauja privalomo vizito pas veterinarą, kai tik jie pastebimi.    

Burnos ertmės ligų profilaktika

Yra specialūs kramtomieji kaulai, pagaliukai, pagalvėlės, kurios padeda išvalyti dantis su abrazyviniu efektu, taip pat žaislai dantims valyti ir dantenoms masažuoti. Daugelis žinomų naminių gyvūnėlių ėdalo kompanijų į šunų ir kačių ėdalą deda apnašas stabdančių priemonių, tokių kaip polifosfatų, eterinių aliejų, taip pat naudoja specialios struktūros sauso ėdalo trupinius (mechaninį valymą). Tai veikia tik apnašas ir nedidelį kiekį akmenų. Norint išvengti burnos ertmės ligų, būtina reguliariai apžiūrėti savo augintinio burnos ertmę, apnašas 1-2 kartus per savaitę valyti specialiomis pastomis ir šepetėliu gyvūnams, galima naudoti burnos ertmei skirtus skysčius ir purškalus. Esant poreikiui, dantų akmenis reikia šalinti įrankiais arba ultragarsiniu skaleriu, tokį profesionalų valymą atlieka tik veterinarijos gydytojas. 

Kaip išvalyti dantis nuo apnašų

Būtina naudoti specialius gyvūnams skirtus produktus – žmonių dantų pastos pavojingos prarijus. Taip pat šiai procedūrai reikalingi specialūs šepetėliai gyvūnams, pirštų šepetėlis, aplink pirštą apvyniotas tvarstis, mažiems šunims ir katėms galima naudoti mažus vaikiškus šepetėlius minkštais šereliais, kurie nepakenks augintinio sveikatai. Dantų pastos ir geliai šunims nereikalauja skalavimo, dažnai būna gana malonaus šuniui skonio.

• Paprastas variantas – apvynioti pirštą tvarsčiu, geriausia 3-4 sluoksniais. Tada patepkite specialia pasta ar geliu ir lengvais judesiais nuvalykite dantis. Valydami šepetėliu nenaudokite jėgos, nespauskite stipriai, bijodami subraižyti emalį ir pažeisti dantenas. 
• Tepkite pasta ant šepetėlio šerių, švelniai šukuokite, pradėdami nuo galinių dantų. 
• Jei procedūra atliekama pirmą kartą, gali nepavykti išvalyti visų dantų vienu metu. Atlikite manipuliavimą keliais žingsniais.
• Nereikia kiekvieną kartą valyti savo augintinio dantų vidaus. Šuo gali jį išvalyti pats.
• Turėsite sukurti ramią aplinką, kad gyvūnas lengvai suvoktų procedūrą. Valymas nebūtinai turi būti siejamas su diskomfortu. Proceso metu rekomenduojama meiliai pasikalbėti su gyvūnu, pagirti.

 Pastebėjus kokių nors burnos ertmės problemų, labai svarbu nesigydyti savimi, bet būtinai kreipkitės į veterinarijos gydytoją, kad jis atliktų tyrimus, nustatytų teisingą diagnozę ir tinkamą gydymą.