„Mūsų arkliai nežino, kas yra žmogus ant nugaros“

Mano meilė žirgams prasidėjo dar vaikystėje. Nuvažiavau pas močiutę į Ukrainą, ten buvo paprasta kaimo arklidė, kurioje dingau. Ir tada ilgą laiką nesusisiekiau su žirgais. Tačiau visiškai atsitiktinai paaiškėjo, kad jo dukters draugas turi arklį, su kuriuo nežino, ką daryti. Arklys buvo atletiškas, perspektyvus, mes jį nusipirkome. 

Kurį laiką važiavome į varžybas pasigrožėti savo žirgu, bet to neužteko. Pradėjome gilintis, domėtis savo žirgo gyvenimu, kitais žirgais, arklidėmis ir pasirodė, kad šio žirgo gyvenime viskas nėra taip rožiškai.

Pasigrožėti žirgais nuvažiavome ir į žirgyną Polochanyje: gražus vaizdas, kaip saulei leidžiantis skuba banda. O kartą atvykę pamatėme, kaip kumeliukas buvo sužalotas prieš mūsų akis. Kitą dieną grįžome pažiūrėti, kas jam negerai. Į ganyklą jo neleido, stovėjo garde, bet kadangi ūkis nebuvo labai turtingas, tai niekas ir nesiruošė to daryti. Paskambinome veterinarui, nufotografavome, paaiškėjo, kad kumeliukas lūžo. Paklausėme, ar jis parduodamas, atsakymas buvo teigiamas. Operaciją jam padarėme už savo pinigus, tada mums atsisakė parduoti, bet kai paaiškėjo, kad reikia daryti antrą operaciją, vėl prasidėjo derybos dėl pardavimo. Operacija buvo atlikta Baltarusijoje, šioje arklidėje. Ir galiausiai paėmėme kumeliuką.

Kadangi arkliai – bandos gyvuliai, vieni negyvena, prireikė kompaniono. Ir mes nuėjome pas Admirolą (Mikosha). Jis buvo pasmerktas už sportą. Jis turi labai gerą veisimo istoriją, o jo brolius ir seseris vis dar persekioja pirkėjai, tačiau Admirolo užpakalinės kojos buvo X kaip karvės. Jo kojos išsitiesė, tikriausiai praėjus mėnesiui po pirkimo, nes mes jam puikiai pasivaikščiojome.

Kai pirkome, mums buvo pasakyta, kad Admirolas yra puikus naminis arklys, „čiužinys“, bet kai parsivežėme jį namo, čiužinio daugiau nebematė. Tą pačią dieną jis peršoko kaimyno tvorą, sutrypė visus česnakus ir nuo to laiko toks liko.

Trečiasis arklys – Los Andželas, pavadinome jį Angelo – jį gavome po 2 metų visai atsitiktinai. Nuvažiavome į Polochanį, parodė arklius, parodė ir jam – sakė, kad greičiausiai eis mėsos, nes buvo sužeistas 4 mėnesių ir nuo tada judant jo užpakalinės kojos primena slides – taip ir padarė. nenulipti nuo žemės. Pasikvietėme veterinarą, nufotografavome ir mums pasakė, kad greičiausiai toks ir liks – jau per vėlu ką nors daryti. Bet vis tiek paėmėme. Arklys buvo labai prastos būklės: blusų, kirmėlių, o plaukai ilgi, kaip šuns – arkliai taip neauga. Iššukavau ir verkiau – šepetys tiesiog perėjo per kaulus. Pirmą mėnesį jis tiesiog valgė, o paskui atrado, kad, pasirodo, yra kitas pasaulis. Darėme jam stuburo masažą – kaip galėjome, o dabar arklys puikiai juda, bet kabo ore, tarsi šoktų. Dabar jam 7 metai, o kai jį paėmė, jam buvo 8 mėnesiai.

Bet tai nebuvo kažkoks suplanuotas gelbėjimas. Apskritai niekam nerekomenduoju gelbėti žirgų – tai atsakinga, sunku, o čia ne šuo, kurį galima vestis į bagažinę.

Arklio tiesiog taip įsimylėti neįmanoma – daugelis jų bijo. Tačiau arklių bijo tik tie, kurie nepažįsta arklių. Arklys niekada nepadarys nieko blogo be įspėjimo. 

Bandoje arkliai bendrauja ženklais, o arklys niekada neįkands ir nepuls neparodęs įspėjamųjų ženklų. Pavyzdžiui, jei arklys užsikimšo ausis, vadinasi, jis labai piktas ir sako: „Atsitrauk ir neliesk manęs! O prieš smūgiuodamas užpakaline koja arklys gali ją pakelti. Šiuos požymius reikia žinoti, tada bendravimas su žirgu tampa nepavojingas.

Nors, kadangi gyvūnas yra didelis, gali norėti tiesiog subraižyti savo šoną į sieną, ir jūs atsidursite tarp sienos ir šono ir būsite šiek tiek sutraiškyti. Todėl visada turite būti budrūs. Turėjau užsiauginti plaukus ir rinkti juos į uodegą, kad visada galėčiau pamatyti arklį, net ir vėjuotu oru.

Dabar turime 3 arklius ir kiekvienas turi savo charakterį. Pavyzdžiui, mūsų Admirolas yra pats temperamentingiausias, žaismingiausias ir nors sakoma, kad arklys neturi veido raumenų, jam viskas parašyta ant veido. Jei jis pyksta ar įsižeidžia, tai iškart matosi. Net iš tolo galiu pasakyti, kokios jis nuotaikos. Kartą ant stulpo sėdėjo aitvaras, o Mikoša artėjo prie jo – matėsi, kaip jis šokinėja. O kai Mikoša priartėjo, aitvaras nuskriejo. Mikosha taip įsižeidė! Jis visas suglebęs: kaip yra?

Ryte arklius išleidžiame (vasarą pusę šešių, žiemą 9-10 val.), o jie vaikšto visą dieną (žiemą periodiškai leidžiame sušilti arklidėje). Namo jie grįžta patys, o visada likus valandai iki tamsos – turi savo vidinį laikrodį. Mūsų arkliai turi 2 ganyklas: viena – 1 ha, antra – 2 ha. Vakare visi eina į savo prekystalį, nors Angelo mėgsta apžiūrėti ir kitų „namus“.

Mūsų arkliai nežino, kas yra ant jų nugaros. Iš pradžių planavome, kad pasikviesime juos, o paskui, kai pradėjome juos prižiūrėti, tokia mintis ėmė atrodyti keista: niekad nekyla mintis sėsti draugui ant nugaros. 

Galiu atsisėsti, kai arklys guli – neužšoks, mūsų nebijo. Mes ant jų nieko nededame – tik šauki „Mikosha!“, Ir jie skuba namo. Jei atvažiuoja veterinaras, dedame ant jų apynasrius – tiek užtenka, kad arklys netyčia nesusitrauktų.

Iš pradžių fiziškai buvo labai sunku prižiūrėti arklius, nes buvome prie to nepripratę ir atrodė, kad tai tiesiog nelaimė. Dabar taip neatrodo.

Bet mes negalime eiti kur nors visi kartu – tik po vieną. Sunku kažkam patikėti gyvūnus – tokio neturime. Tačiau kadangi esu daug kur buvęs, tai nėra ilgesio to, kad nepažįstu pasaulio.