Piroplazmozė šunims

Patogeno ypatybės

Per savo gyvenimo ciklą babesija turi pakeisti du šeimininkus. Pagrindinis šeimininkas yra iksodidinė erkė, o šuo – tarpinis, kurio organizme vyksta nelytinis parazito dauginimasis, pradinę ląstelę dalijant į dvi dukterines ląsteles.

Paprastai tariant, parazitai, įkandę užsikrėtusiai gyvūno erkei, patenka į kraują, patenka į raudonuosius kraujo kūnelius, kur dalijasi. Eritrocitas suyra, dukterinės parazito ląstelės vėl patenka į kraują ir įsiveržia į raudonuosius kraujo kūnelius.

Kai užsikrėtusį šunį įkanda paprasta erkė, pirmuonis kartu su užsikrėtusiais eritrocitais patenka į jo žarnyną. Po kelių pereinamųjų etapų Babezijos ląstelės virsta lytinėmis ląstelėmis, kurios, susiliedamos, sukuria zigotą (lytinį dauginimąsi). Po kurio laiko zigota tampa tūkstančių mikroskopinių vienaląsčių parazitų, kurie tampa piroplazmozės infekcijos priežastimi kitam šuniui.

Kada ir kur šuo užsikrečia piroplazmoze

Iš esmės piroplazmoze šunys užsikrečia pavasarį ir rudenį, kai iksodidinių erkių aktyvumas yra didžiausias. Tačiau yra galimybė užsikrėsti vasarą (tam tikromis oro sąlygomis) ir žiemą (šilto klimato regionuose arba atšilimo metu). Dažniausiai šia liga gyvūnai suserga pavasarį, nes erkės „pabunda“ iš žiemos miego ir yra labai toksiškos.

Pastaraisiais metais masiškai nugalėjo šunys, gyvenantys ne tik prie miškų ar laukų, bet ir miestuose. Taip pat pastebimas pervestų augintinių atsparumo piroplazmozei sumažėjimas. Anksčiau daugiausia sirgdavo grynaveisliai šunys, o tai paaiškinama silpnesniu imunitetu, tačiau šiandien fiksuojama labai daug mišrūnų ir mišrūnų užsikrėtimo atvejų.

Piroplazmoze gali susirgti bet kokio amžiaus augintinis. Labiausiai jautrūs yra jauni ir seni šunys. Manoma, kad vidutinio amžiaus gyvūnai ligą toleruoja lengviau, ypač jei panašių epizodų jau yra buvę. Tačiau tokiu atveju augintinis gali mirti, todėl atsiradus pirmiesiems piroplazmozės simptomams, reikia nedelsiant kreiptis į kliniką. Liga gali tęstis ištrinta forma, ne taip aiškiai, kaip pirminės infekcijos atveju, ji gali tapti lėtinė, o tai lygiai taip pat pavojinga, kaip ir ūmios eigos atveju.

Kiek trunka inkubacinis laikotarpis

Piroplazmozės inkubacinis laikotarpis šunims trunka nuo dviejų dienų iki trijų savaičių. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių:

• imuninės sistemos būklė, bendra savijauta;
• amžiaus ypatybės;
• šeimyniškumas;
• ligos epizodų buvimas praeityje;
• ar buvo atliktas profilaktinis šuns gydymas vaistais nuo erkių.

Piroplazmozės simptomai šunims

Besidaugindamos šuns kraujyje ir naikindamos raudonuosius kraujo kūnelius, babezijos sukelia sunkią organizmo intoksikaciją, sutrikdo širdies, nervų sistemos, kepenų, inkstų veiklą.

Klinikinis vaizdas taip pat priklauso nuo šuns kūno ypatybių ir nuo ligos išsivystymo formos. Ūminė piroplazmozė pasireiškia šiais simptomais:

• apatija;
• kūno temperatūros padidėjimas – kartais iki aukštų, gyvybei pavojingų verčių;
• dusulys, susijęs su deguonies trūkumu dėl hemoglobino sunaikinimo;
• šlapimo spalvos pasikeitimas - pirmiausia tamsus, tada su raudonu arba bordo atspalviu;
• akių skleros pageltimas, burnos gleivinė;
• atsisakymas ne tik valgyti, bet ir gerti;
• galūnių susilpnėjimas, judėjimo sunkumai.

Gydymo trūkumas per 2-4 dienas sukels kvėpavimo ir širdies sistemų sutrikimus, dehidrataciją, paralyžių ir gyvūno mirtį. Jokiomis aplinkybėmis šuns organizmas pats nesusitvarkys su piroplazmoze!

Jei imunitetas stiprus, augintinis anksčiau sirgo piroplazmoze arba esant lėtinei patologijos eigai, simptomai gali būti tokie:

• letargija;
• maisto atsisakymas;
• padidėjusi kūno temperatūra;
• raumenų silpnumas;
• lūžtančios išmatos.

Beje, jei liga yra lėtinė, bet koks neigiamas poveikis, pavyzdžiui, nervinis stresas ar operacija, gali išprovokuoti paūmėjimą.

Diagnostika

Dažniausiai piroplazmozės diagnozei nustatyti pakanka šeimininko pasakojimo ir šuns apžiūros, ypač jei buvo rasta erkė. Tačiau kadangi ne visi simptomai gali pasireikšti, pavyzdžiui, ligos pradžioje ar jos lėtinės eigos metu, o ne iki galo, siekiant pašalinti patologijas su panašiais simptomais, atliekama diagnostika.

Diagnozei patvirtinti atliekami laboratoriniai kraujo ir šlapimo tyrimai. Klinikinis kraujo tyrimas parodo raudonųjų kraujo kūnelių, baltųjų kraujo kūnelių, hemoglobino kiekį. Biocheminiai tyrimai suteikia informacijos apie uždegiminių procesų buvimą organizme. Mikroskopijos pagalba gydytojas gali nustatyti piroplazmozės sukėlėjo buvimą kraujyje. Šlapimo tyrimas, kurio metu nustatomas hemoglobinas, rodo nuolatinį raudonųjų kraujo kūnelių sunaikinimą.

Kaip gydoma piroplazmozė?

Visų pirma, veterinarijos gydytojas suleis šių grupių vaistus:

• antiprotozinis – naikina patogeną;
• gliukokortikosteroidas - mažina alergijos apraiškas, slopina autoimuninių procesų vystymąsi;
• hepatoprotektorius – palaikyti kepenis, užkirsti kelią jų pažeidimams;
• karščiavimą mažinantis – esant aukštai temperatūrai.

Jei šuns būklė labai sunki, ji nevaikšto, yra dehidratacijos simptomų, raumenų mėšlungis ir kiti sutrikimai, gydytojas paskirs į veną leisti gliukozės, natrio chlorido, Ringerio tirpalo. Gydymas skirtas inkstų funkcijai atkurti, organizmo detoksikacijai. Taip pat rodomi vaistai, normalizuojantys širdies, plaučių, imuninės sistemos funkcijas. Dažnai skiriami vitaminų kompleksai.

Prireikus paskirs plazmaferezę – kraujo valymą nuo toksinių medžiagų jį filtruojant. Tačiau ši procedūra atliekama ne visose klinikose.

Kaip prižiūrėti augintinį

Jei gydytojas šuniui paskyrė injekcijas ar lašintuvus, o jūs nežinote, kaip jas atlikti, iš anksto susitarkite dėl specialisto atvykimo į namus galimybės. Priešingu atveju turėsite kasdien lankytis klinikoje. Sunkiais atvejais gyvūną patartina paguldyti į ligoninę.

Namuose rekomenduojama apriboti šuns fizinį aktyvumą. Gyvūną reikia vesti pasivaikščioti dažniau nei įprastai, bet sutrumpinti buvimo ore trukmę iki 10-15 minučių. Taip pat reikėtų vengti bet kokio kontakto su kitais šunimis (net ir naminiais): nusilpusi imuninė sistema nepajėgia atsispirti menkiausiai infekcijai.

Gydymo laikotarpiu turite būti itin atidūs šuniui, nes ankstesnio aktyvumo ir apetito grįžimas gali būti apgaulingas. Pasitaiko, kad po matomo pagerėjimo gyvūno būklė smarkiai pablogėja, todėl kartais piroplazmozės terapija gali atidėti iki šešių mėnesių.

Kuo galite maitinti savo šunį

Iki pasveikimo augintiniui turi būti suteikta gydomoji dieta. Jo tikslas – sumažinti kepenų ir žarnyno apkrovą, skatinti greitą toksinų pasišalinimą, atkurti pažeistus audinius, stiprinti imuninę sistemą. Tam jums reikia:

• maitinkite savo augintinį dažnai, bet po truputį;
• padidinti hemoglobino kiekį, įtraukti į dietą raudoną mėsą, subproduktus;
• gyvūnams, kurie minta pramoniniais pašarais, rinkitės mažo kaloringumo vaistinių preparatų liniją. Jei maistas yra sausas, iš anksto pamirkykite;
• duoti maistą kambario temperatūroje;
• pridėti šviežių žolelių ir daržovių į maistą. Jei augintinis atsisako jų valgyti, daržoves reikia perpilti per mėsmalę, susmulkinti maišytuve arba sutrinti ant smulkios trintuvės, o tada sumaišyti su mėsos komponentu.

Jei ligos metu šuo viduriavo, reikia atkurti žarnyno mikroflorą. Tam naudinga į racioną įtraukti rauginto pieno produktus, specialius farmakologinius preparatus. Jei inkstų funkcija sutrikusi, baltymų kiekį augintinio pašare reikėtų sumažinti arba iš viso jo pašalinti. Paprastai dietos sudėtis ir detalės aptariamos su veterinarijos gydytoju, remiantis laboratoriniais duomenimis.

Piroplazmozės pasekmės

Piroplazmozė gali neigiamai paveikti daugelio sistemų organus: šalinimo, virškinimo, širdies ir kraujagyslių ir kt. Be patogeno, patys vaistai taip pat gali turėti neigiamą poveikį organizmui, nes pažeistos kepenys negali atlikti savo detoksikacinės funkcijos.

Po piroplazmozės šuo gali turėti šių komplikacijų:

• širdies nepakankamumas;
• toksinis hepatitas;
• pankreatitas;
• polinkis į alergijas;
• inkstų nepakankamumas;
• anemija.

Jei ligos metu hipoksija buvo stipriai išreikšta, galimas nervų sistemos ir smegenų pažeidimas.

Piroplazmozė nėščioms šunims gali sukelti intrauterinę palikuonių mirtį arba šuniukų su vystymosi anomalijomis gimimą. Žindymo laikotarpiu šuniukai turi būti izoliuoti nuo užsikrėtusios motinos ir perkelti į dirbtinį šėrimą.

Piroplazmozės prognozė ir prevencija

Ligos prognozė priklauso nuo kreipimosi į specialistą savalaikiškumo. Ankstyvoje stadijoje – dar nepasireiškus dehidratacijos ir hipoksijos požymiams – veterinarinė priežiūra padidina išgyvenimo tikimybę iki 95%. Kuo vėliau šuns šeimininkas kreipsis į kliniką, tuo labiau bus pažeisti gyvūno organai, mažesnis išgyvenamumo procentas.

Piroplazmozės prevencija apima tik augintinio gydymą vaistais nuo erkių ir atidžiai jį apžiūrint po kiekvieno pasivaikščiojimo erkės aktyvumo laikotarpiu. Tarp vaistų galima išskirti lašus išoriniam naudojimui, aerozolius, tabletes vidiniam vartojimui.

• Lašai. Tam tikrais intervalais jie tepami ant keteros ir (arba) per visą stuburo ilgį (ant odos ir kailio). Vaistas neturi sisteminio poveikio, tai yra, jis neprasiskverbia į šuns kraują, bet kaupiasi liaukose, plaukų folikuluose ir epidermyje. Gydymą reikia kartoti kas 1-1,5 mėnesio. Dažnas plovimas sumažina produkto efektyvumą.
• Tabletės. Jos laikomos gana veiksminga priemone nuo erkių, tačiau 100% apsaugos neužtikrina. Veiksmo trukmė yra apie 3 mėnesius. Veiklioji medžiaga prasiskverbia į kraują.
• Aerozolis (purškalas). Jis turi atgrasantį poveikį erkėms. Nusiplovus augintinį, efektyvumas sumažėja iki nulio. Be maudymosi apsaugos trukmė neviršija 30 dienų.
• Antkaklis. Impregnuotas mišiniu nuo erkių. Be kitų priemonių, jis laikomas veiksmingiausiu, nes apsauginės savybės išlieka šešis mėnesius. Tačiau tai neigiamai veikia ir gyvūno organizmą, sukelia alergines reakcijas, vietinį plaukų slinkimą.

Reikia nepamiršti, kad išvardytos lėšos be išimties turi didelį toksiškumą. Gyvūnai, linkę į alergiją, turėtų juos naudoti atsargiai. Geriau teikti pirmenybę augaliniams purškimams, tačiau gydymas turės būti atliekamas dažnai. Jei gyvūno kailis ir oda yra gydomi, erkė paralyžiuoja dar neįsikandusi per epidermį.

Apžiūra visų pirma atliekama pažastyse, kirkšnyse, ausyse, uodegoje, krūtinkaulio srityje. Kai erkė tiesiog ropoja per šuns kailį ar odą, ji negali jo užkrėsti. Infekcinės formos sukėlėjas yra erkės seilių liaukose, o tol, kol ji neprilimpa, infekcija neatsiras.

Svarbu atsiminti, kad po piroplazmozės šunims imunitetas nesusiformuoja! Vakcinos nuo šios ligos taip pat nėra. Be to, erkės nebuvimas ant gyvūno kūno nereiškia, kad nėra įkandimo. Erkė gali įkąsti ir nukristi po kelių minučių.

Dėl menkiausių savijautos pokyčių reikėtų kreiptis į specialistus, nes augintinio sveikata – tik šeimininko rankose.