Šuo įkando šeimininkui: ką daryti?

Mano šuo mane įkando. Ar ji tyčia norėjo mane įskaudinti? Įsižeidė, kad nedaviau jai dvigubos porcijos maisto? Kerštaujate, kad išvažiavote į darbą ir neišėjote su ja pasivaikščioti? O gal tai genai? Išsiaiškinkime.

Šuo niekada nesiekia įžeisti žmogaus. Neplanuoja keršto. Nebando mokyti. Jai įkandimas yra savigyna.

Agresyvaus šuns elgesio priežastis galima suskirstyti į dvi dideles grupes: fiziologines arba psichologines.

• Fiziologinės priežastys yra susijusios su šuns savijauta ir sulaikymo sąlygomis. Šuo gali įkąsti, jei jam skauda arba, pavyzdžiui, jis yra susijaudinęs dėl streso. Tai yra, kai šuo jaučiasi fiziškai nepatogiai.
• Psichologinės priežastys – kai šuo ginasi ar tai, kas jam priklauso. Ji atsiduria situacijoje, kai yra priversta imtis kraštutinės priemonės – kandžiotis. Jos nuomone, jai iškilo rimtas pavojus ir vienintelis būdas apsiginti. Įkandimas šiuo atveju yra natūrali gyvūno reakcija į stiprų dirgiklį, ir šeimininkui svarbu tai suprasti.

Baimė ir savigyna yra dažniausios šunų kandžiojimo priežastys.

Šunys nemėgsta kandžiotis. Įkandimas yra priverstinė priemonė. 

Dažniausiai prieš kąsdamas šuo demonstruoja visa savo išvaizda: nesiartink prie manęs.

Ji bando atitolti, nusisuka, sučiaupia ausis, urzgia ar išsišiepia, laižo lūpas. O jei „nusikaltėlis“ nereaguoja į signalus ir prieina prie jos – kas daugiau belieka? Ji įkando, nes yra įsprausta į kampą.

Jei šuo jums įkando, nekaltinkite visko dėl „blogų genų“ ar „blogos dresūros“. Tokį elgesį lemia keli veiksniai iš karto: šuns polinkis, jo gyvenimo patirtis, auklėjimas, aplinka, savijauta... Kažkuriuo momentu viskas susidėlioja kaip dėlionė – ir augintinis įkanda šeimininką. 

Tai nemalonu, bet neverta ir perdėti. Agresija yra natūrali gyvūno reakcija į dirgiklį, jis neturėjo galimybės su ja susidoroti. Todėl mes atleidžiame savo augintiniui, kaupiame kantrybę ir teisingą elgesį, kad tai nepasikartotų. 

Žaidimo metu šuo gali įkąsti šeimininkui ar kitam asmeniui, per daug žaisdamas. Taip dažnai nutinka, jei vaikystėje šeimininkas leido šuniukui įkąsti rankas ar kojas. Tai neteisingas požiūris, bandymus įkąsti reikia nedelsiant nutraukti. Kai pirštus įkando mažas šuniukas, tai gali atrodyti miela. Bet šuo užaugs, bet įprotis išliks. Suprasti šią situaciją padės kinologas ar zoopsichologas.

1. Stenkitės nedaryti staigių judesių

Taip. Tai sunku. Bet jei valdote situaciją, netraukite rankos iš burnos, nesitraukite staigiai ir nebėgkite iš kambario. Staigūs judesiai gali dar labiau išgąsdinti šunį ir išprovokuoti jį antram įkandimui.

2. Nebausk savo šuns

Iš pirmo žvilgsnio ši rekomendacija atrodo priešinga. “Kaip yra: šuo mane įkando, bet aš nieko nepadarysiu?“. Bet pagalvokime dar kartą.

Jei šuo tave įkando, tai reiškia, kad ji kažko labai išsigando ir gynė savo sienas. Tai faktas. Net nesiguodžia mintimi, kad ji „specialiai norėjau tave įžeisti“, „padarė tai iš nepaisymo“, „keršto“ – šunų pasaulyje taip nebūna. Kas atsitiks, jei nubausite išsigandusį šunį? Jūs ją dar labiau išgąsdinsite, įvarysite į stiprų stresą, sugadinsite jūsų santykius. Tai yra tiesioginis kelias į bauginimą, rimtus augintinio elgesio sutrikimus ir jo pasitikėjimo bei pagarbos jumis praradimą.

Bet vis tiek reikia reaguoti. Pakanka griežtai pasakyti „ne“ ir ramiai išeiti iš kambario. Ir tada pagalvokite, kaip pataisyti augintinio elgesį.

3. Susigriebk

Sutinkame, kad situacija bloga. Bet jei įkandimas nepavojingas (o labai tikimės, kad taip bus), pabandykite susikaupti ir užmegzti santykius su šunimi. Tu neprivalai eiti jos apkabinti dabar. Atsigaukite, nusiraminkite, išgerkite arbatos, o tada toliau gyvenkite įprastu režimu.

Patikėkite, tokioje situacijoje jūsų šuo taip pat nervinasi. Ji jaučia tavo būklę ir bijo. Jai visada reikia tavo priežiūros, o tokioje situacijoje – ypač.

Jau suprantate, kad įkandimas yra šuns baimės pasekmė, reakcija į stiprų dirgiklį, ir žinote, kad už tai jo bausti negalite. Bet tai nereiškia, kad toks elgesys turėtų būti nuviltas. Jei nieko nebus daroma, tai gali pasikartoti. Taigi ką daryti?

Pirmiausia pagalvokite apie priežastį, kodėl šuo jus įkando. Jei priežastis aiški, puiku. Jei ne, ir atrodo, kad šuo jus įkando „nuo nulio“ – kreipkitės į zoopsichologą ar veterinarą. Galbūt šuo serga ir jam skauda, ​​o gal jis turi traumą, apie kurią nežinojote. Specialistas padės tai išsiaiškinti.

Jei priežastis aiški, pradėkite dirbti su šuns elgesiu. Jos baimę reikia įveikti, ir tai gali užtrukti. Svarbiausia čia išlikti augintinio draugu, jį nudžiuginti, o ne apsunkinti situacijos „bausmėmis“.

Ir dar vienas svarbus momentas. Išmokite tinkamai elgtis su šunimis ir išmokykite to aplinkinius. Yra visada.

Esame linkę šunis apdovanoti savais motyvais ir vertinti juos „savarankiškai“, tačiau tai visiškai skirtingi padarai, turintys savo pasaulio suvokimą ir jausmus. Šunų šeimininkams svarbu mokėti skaityti augintinio kūno signalus, jausti jo nuotaiką, suvokti galimybes. Tai padės suprasti, ko tikėtis iš savo augintinio. Ko iš jo galima ir ko negalima reikalauti.

Jei jūsų šeimoje yra vaikų, su jais reikėtų rimtai dirbti. Juos reikia išmokyti, kada su šunimi galima žaisti, o kada jį reikia palikti ramybėje. Ir, žinoma, vaikas neturėtų trukdyti šuniui valgyti, miegoti ir net tyčia jos skriausti. Pagarba vienas kito riboms padės išlaikyti taiką ir supratimą šeimoje. 

Mes tikime tavimi!