neprinokę vaisiai

Kartą eidama su šešių mėnesių dukryte išgirdau nuo medžio girgždėjimą. Priėjome arčiau, ant medžio pamačiau pusiau aklą kačiuką, 2-3 savaičių amžiaus.

 Kaip jis ten pateko, neaišku, bet ką daryti – reikia imti. Vienoje rankoje nešioju kačiuką, kita stumiu vežimėlį. Laukdama vyro prie įėjimo, apžiūrėjau kūdikį. Ir kai ji perskyrė jo kailį, ji pasibaisėjo: nuo daugybės blusų jo oda sujudėjo! Laimei, namuose buvo vaistų nuo visko: nuo blusų, erkių, kirminų ir t.t.. Po ilgų dezinfekavimo procedūrų į mūsų kambarį buvo įleistas šlapias, išsekęs gumulas. Dėžutėje paskyrė jam miegą, paskyrė šiltą minkštą žaislą – žalią pelę. Kai kačiukas šiek tiek susiprato ir pamatė priešais šunį, jis buvo šokiruotas. Tačiau jis nebuvo nusivylęs ir puolė, o tai mus labai juokino. Tačiau turime ieškoti kačiukui naujų namų. Skambinu broliui. Jis jau turėjo dvi kates, juodą ir baltą, o aš sakau: norėjai sau raudonos katės, bet siūlau sujungti tris viename ir pasiimti trispalvę katę. Ir jau kitą dieną kūdikis susirado naują mylinčią šeimą. Iš karto ji buvo tylesnė už vandenį, žemesnė už žolę, bet po trumpo prisitaikymo laikotarpio ji pasirodė pilnoje šlovėje. Žalia pelė vis dar yra mėgstamiausias žaislas, katė nešioja ją į dantis kaip šunį ir prašo mesti pelę į ją kaip atneštą. Kosjanovnos charakteris (toks vardas prigijo katei) nėra cukrus, ir dėl to brolis visada iš manęs šaiposi: sako, kad krikšto mama man iš medžio nuskynė neprinokusį kačiuką. Kitą kartą, sako, palauk – tegul sunoksta.