Keistas šuo Reksas

Reksas yra turbūt keisčiausias šuo, kurį aš kada nors pažinojau (ir patikėkite manimi, jų yra nemažai!). Jame daug neįprastų dalykų: miglota kilmė, keisti įpročiai, pati išvaizda... Ir dar vienas dalykas išskiria šį šunį iš kitų. Beveik visada galite pasakyti apie gyvūną, ar jam pasisekė, ar ne. Negaliu to pasakyti apie Reksą. Nežinau, ar jam pasisekė, ar lemtingas nevykėlis. Kodėl? Spręskite patys… 

Pirmą kartą Reksą pamačiau gerokai prieš jam atvykstant į arklidę. Ir mūsų susitikimas buvo keistas. Tą dieną su žirgu Ryžulinu nuėjome prie ežero. Kai grįžome atgal, kelią perėjo svetimas šuo. Keista – nes mane kažkaip iškart išgąsdino jos išvaizda. Sulenkta nugara, beveik prie pilvo prispausta uodega, nuleista galva ir visiškai sumedžiotas žvilgsnis. O vietoje apykaklės – ryšulio virvelė, kurios ilgas galas tempėsi žeme. Šis vaizdas privertė pasijusti nesmagiai, ir aš pašaukiau šunį, tikėdamasis bent nuimti nuo jo virvę, bet jis išsisuko ir dingo alėjoje. Pasivyti jo nepavyko, bet susitikimo nepamiršau. Bet kai kartą jis pasirodė arklidėje, iškart atpažinau.

Iki mūsų antrojo susitikimo jis nepasikeitė, tik velkasi špagatas kažkur dingo, nors virvė liko ant kaklo. Ir taip – ​​ta pati uodega tarp jo kojų ir laukinis žvilgsnis. Šuo šliaužė aplink šiukšlių statinę, tikėdamasis rasti ką valgyti. Išsitraukiau iš kišenės krepšį ir numečiau jį jam. Šuo nulėkė į šoną, tada pasivogė prie dalomosios medžiagos ir nurijo. Kitas džiovinimas krito arčiau, tada dar vienas, dar vienas ir dar vienas... Galų gale jis sutiko paimti skanėstą iš rankų, tačiau labai atsargiai, buvo visas įsitempęs ir, sugriebęs grobį, iškart šoko į šalį.

- Gerai, - pasakiau. Jei esi toks alkanas, palauk čia.

Man atrodė, ar šuo iš tiesų šiek tiek vizgino uodegą atsakydamas? Bet kuriuo atveju, kai ištraukiau katėms skirtą varškę, jis vis dar sėdėjo prie namų ir laukdamas žiūrėjo į duris. O kai ji pasisiūlė užlipti, jis (o šį kartą man taip tikrai neatrodė!) staiga sucypė iš džiaugsmo, pabraukė uodegą ir pribėgo. O atsigaivinęs apsilaižė ranką ir kažkaip akimirksniu pasikeitė.

Visas laukiškumas dingo akimirksniu. Priešais mane buvo šuo, net beveik šuniukas, linksmas, geraširdis ir neįprastai meilus. Jis, kaip kačiukas, pradėjo trintis į rankas, griūti ant nugaros, atidengdamas krūtinę ir skrandį nuo kasymosi, laižymo... Apskritai man jau pradėjo atrodyti, kad tas visiškai laukinis šuo, kuris čia buvo prieš kelias minutes. egzistavo tik mano vaizduotėje. Tai buvo toks keistas ir netikėtas virsmas, kad net šiek tiek sutrikau. Be to, šuo aiškiai neketino niekur eiti ...

Tą pačią dieną jis padėjo parodyti arklius veterinarui, vėliau išėjo su mumis pasivaikščioti. Taigi šuo rado namus. Ryžtas, kuriuo jis nusprendė, kad būtent čia bus jo namai, buvo nuostabus. Ir jis gavo…

Tyliai pavadinau jį „nebaigtu lukštu“. Mane kankino neaiškūs įtarimai, kad vienas iš šlovingos šiaurinių haskių šeimos atstovų vis dar bėgo netoliese. Mat masyvi galva, storos letenos, žiede ant nugaros gulinti uodega ir būdinga kaukė ant snukio jį palankiai išskyrė iš paprastų kaimo šarikų. Ir aš beveik įsitikinęs, kad jis buvo namuose, net „sofoje“. Mat namuose visą laiką bandė įsitaisyti ant fotelio ir nuolat reikalavo bendrauti. Kažkaip, neturėdamas ką veikti, nusprendžiau išmokyti pagrindinių komandų mūsų neatskiriamą arklidžių šunų trejybę. Ir staiga paaiškėjo, kad Reksui šis mokslas – ne naujiena ir jis ne tik moka sėdėti pagal komandą, bet ir gana profesionaliai atiduoda leteną. Paslaptingesni jo likimo vingiai. Kaip šis šuo, dar beveik šuniukas, pateko į kaimą tokios būklės? Kodėl, jei aišku, kad jį glamonėjo ir mylėjo, vis dėlto niekas jo neieškojo?

Ir dar keisčiau, kad šuo netikėtai rado prieglobstį pas... jaunikius! Tie, kurių iki mirties bijojo dar 2 šunys, tie, kuriems visiškai nerūpėjo žirgų gerovė. Kažkodėl jiems patiko Reksas, jie netgi pradėjo jį maitinti ir šildyti savo mažame kambaryje. Tiesą sakant, jam sugalvojo ir pavadinimą „Rex“, taip pat šuniui uždėjo platų chaki spalvos antkaklį, kuris, tiesa, suteikė šiam bendražygiui papildomo žavesio. Kaip jis juos užkariavo, yra paslaptis. Bet faktas yra.

Prieš patekdami į arklidę apie Rekso likimą nieko nesužinojome. Deja, šunys nieko negali pasakyti. Tačiau sakyti, kad po jo pasirodymo jį paliko bėdos, reikštų nusidėti tiesai. Nes Reksas nuolat rasdavo nuotykių. Ir, deja, toli gražu nepavojinga…

Pradžiai jis kažkur apsinuodijo. Turiu pasakyti, kad kokybė yra pakankamai gera. Bet kadangi šis jo gyvenimo tarpsnis praėjo be mano dalyvavimo dėl dar vienos komandiruotės, tai situaciją žinau tik iš kitų žirgų savininkų pasakojimų. O tuo metu atsakydamas į klausimus išgirdau, kad šuo „blogai jautėsi, buvo kažkuo subadytas, bet šuniui jau geriau“.

Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo ne tik labai blogas. Rexas gana rimtai ruošėsi mirti ir tai beveik pavyko, jei ne žmonių, kurie tiesiogine prasme jį ištraukė iš kito pasaulio, įsikišimas. Taigi tai, ką radau, iš tikrųjų buvo geriau. Tačiau nepasiruošus pasirodė, kad tai sunku pamatyti. Jis išgyveno, taip. Bet iš šuns liko ne tik oda ir kaulai (be jokios perkeltinės reikšmės), bet ir aklas.

Abi akys buvo padengtos balkšva plėvele. Reksas uostė orą, vaikščiojo ratais, net nerado maisto, kol jis praktiškai nebuvo įkimštas į burną, bandė žaisti, bet užbėgo į žmones ir daiktus, o kartą vos nepakliuvo po kanopomis. Ir tai buvo baisu.

Veterinaras, kuriam paskambinau, griežtai ir nedviprasmiškai pasakė: šuo – ne nuomininkas. Jeigu kalbėtume apie augintinį, kuriam garantuotai bus suteiktas gydymas ir priežiūra, medikų priežiūra, tuomet galėtume kovoti. Tačiau praktiškai benamis šuo, visiškai aklas, yra sakinys. „Jis tiesiog mirs iš bado, pagalvok pats! Kaip jis gaus maisto? Tada jis vis dėlto pasakė: gerai, pabandykite įpūsti gliukozės miltelių į akis. – Tai cukraus pudra, ar ne? pasitikslinau. „Taip, ji yra ta. Blogiau tikrai nebus... „Apskritai tikrai nebuvo ko prarasti. O kitą dieną cukraus pudra iškeliavo į arklidę.

Reksas gana palankiai priėmė procedūrą. Ir jau vakare pastebėjo, kad, rodos, prieš šuns akis esanti plėvelė tapo kiek skaidresnė. Po dienos paaiškėjo, kad viena akis jau buvo gana gera, o antroje liko debesuotumas, bet „šiek tiek“. O po dienos atsirado nauji receptai gydymui. Reksui į akis buvo duota antibiotikų, suleido visokių vaistinių šiukšlių... Ir šuo pasveiko. Iš viso. Jam vėl pasisekė…

Tačiau džiaugsmas dėl jo gerovės buvo trumpalaikis. Turbūt mėnesį jam nieko nenutiko. Ir tada…

Šunys savanoriškai palydėjo mane iki traukinio. Reksas patraukė į priekį, linksmai šokinėdamas kelio pakraščiu, kai staiga mus lenkiantis automobilis nusuko į šoną ir... trenksmas, Reksas nuskrenda į šoną, apsiverčia ir lieka nejudėdamas gulėti. Pribėgusi matau, kad jis gyvas. Jis net bando keltis, bet užpakalinės kojos pasiduoda, ir Reksas nerangiai krenta ant šono. „Lūžęs stuburas“, – galvoju su siaubu, jausdama šunį drebančiomis rankomis.

Nutempęs jį į namus, paskambinu žmogui, kuris gali padėti. Reksas net neverkšlena: jis tiesiog guli ir žiūri į vieną tašką nematančiomis akimis. Ir aš dar kartą bandau nustatyti, ar kaulai nepažeisti, ir kiekvieną kartą darau skirtingas išvadas.

Apžiūrėjus šunį paaiškėjo, kad lūžių nėra, tačiau gleivinės pabalusios, vadinasi, greičiausiai yra vidinis kraujavimas.

Su Reksu elgiamasi drąsiai. Be to, gerai padaryta, ne tik injekcijos, bet net lašintuvas kitą dieną ištveria be pasipriešinimo. Po kelių dienų jis (urra!) pradėjo valgyti.

Ir šuo vėl sveiksta! Ir rekordiniu tempu. Po dviejų dienų jis pabėga nuo injekcijų, o trečią dieną bando vaikščioti su mumis trimis kojomis. O po poros savaičių elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Beje, šis įvykis jam visiškai neįskiepijo automobilių ir kelio baimės. Bet prisižadėjau, kad šunys mane palydėtų net iki mikroautobuso.

Reksui ilgą laiką buvo gerai. Ir tada jis... dingo. Taip pat netikėta, kaip pasirodė. Per kratą jie sakė matę jį žmonių, kuriuos jis džiaugsmingai lydėjo, kompanijoje. Norėčiau tikėtis, kad šį kartą jam pagaliau pasisekė sutikti savo žmones. Ir išbandymų riba, kuri pateko į jo valią, baigėsi.