Kas yra velospringeris?

Juokinga tikėtis, kad iš haskių ar malamutų, kurie iš pradžių buvo veisiami kaip kinkiniai šunys, jiems užteks tų krūvių, kuriuos po darbo gali suteikti pavargę šeimininkai. Ką daryti, kad atėjus po sunkios dienos būtų atsižvelgta į šuns ir žmogaus, kuris negali vaikščioti su gyvūnu 4 valandas, interesus? Į pagalbą ateina dviratis. Būtent ant jo lengva suteikti šuniui reikiamą krūvį, sau – puikią figūrą ir abi – puikią nuotaiką. Tačiau, kad važiavimas dviračiu netaptų traumuojantis, ypač jei šuo dar jaunas arba tiesiog nevykęs ir ne itin aiškiai vykdo reikiamas komandas, verta įsigyti tokį prietaisą kaip dviračio spyruoklė.

Dviračių spyruoklių tipai šunims

Pagrindinė dviračio springerio paskirtis – išlaisvinti dvirate transporto priemone važinėjančio šuns šeimininko rankas, išgelbėti jį nuo būtinybės puikiai pritvirtinti pavadėlį prie vairo, rizikuoti nukristi ar užbėgti ant augintinio trūkčiojantis. Velospringeris patogiai ir lengvai tvirtinamas po balnu ir leidžia šuniui sklandžiai bėgti šalia dviratininko jo nepametant ir nekertant kelio.

Tokie prietaisai būna dviejų tipų: tiesūs ir U formos, atrodo kaip siauras, lygus lankas. Tiesiojo velospringerio pavadėlis yra įmontuotas ir tvirtinamas arba prie šuns antkaklio, arba prie specialių diržų. Prie prietaiso pritvirtintas U formos pavadėlis. Velospringeris tinka bet kokio dydžio naminiams gyvūnėliams, išskyrus labai mažus, kuriuos lengviau neštis krepšelyje (tačiau tokiems mažyliams nereikia daug valandų pasivaikščioti).

Beveik visada dviračio spyruoklė komplektuojama su keliomis spyruoklėmis, kurios leidžia reguliuoti pavadėlio ilgį. Prietaisas dėl savo konstrukcijos taip pat slopina šuns trūkčiojimus, neleidžia šeimininkui nukristi.

Važiavimo dviračiu taisyklės

Nepaisant to, kad dviračio springeris užtikrina tiek gyvūno, tiek jo šeimininko saugumą, nereikėtų pamiršti ir dresūros. Norint patogiai eiti pasivaikščioti su šunimi, jis turi būti pratinamas prie dviračio, taip pat puikiai vykdyti komandas – „šalia“, „stovi“, tyliau ir greičiau. Be to, savininkas turi aiškiai kontroliuoti greitį, kuriuo jis važiuoja. Šuo būtinai turi bėgti lengvu risimu, neleisdamas į šuolį. Taigi gyvūnas bus mažiau pavargęs, o pasivaikščiojimas taps džiaugsmu, o ne varginančiu bėgimu. Nereikia pamiršti, kad šuo (dėl savo saugumo) visada turi būti tarp dviračio ir šaligatvio, o ne nuo važiuojamosios dalies. Savininkas taip pat turi su savimi turėti vandens atsargų ne tik sau, bet ir šuniui.

Liepa 11 2019

Atnaujinta: 26 m. kovo 2020 d