Naminių šeškų laikymas

Naminių šeškų istorija

Naminis šeškas, arba šeškas, yra prijaukinta miško šeško forma. Šeškai buvo prijaukinti, būtent jų albinosų forma – furo – buvo maždaug prieš 2500 metų. Iš pradžių jie buvo naudojami graužikų kontrolei ir triušių medžioklei. Palaipsniui šeškai paplito visoje Europoje, tobulėjant navigacijai, šeškus imta vežti į laivus, kad ant jų būtų sunaikintos pelės ir žiurkės. 1879 m. į Naująją Zelandiją buvo atgabenti šeškai, tikintis, kad jie sugebės suvaldyti nenatūralių priešų skaičių ir 1864 m. anglų kolonistų atvežtus labai išveistus triušius. Šeškai iš tiesų sumažino triušių skaičių, bet taip pat. praktiškai išnaikino endemines paukščių ir graužikų rūšis, netgi pateko į ūkius ir pavogė paukščius. Naujoji Zelandija yra vienintelė vieta, kur nuo to laiko gyveno antriniai laukiniai prijaukintų šeškų protėviai. XIX pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. naminiai šeškai platinami visoje JAV, jų ten buvo atvežta daug, kad būtų galima kontroliuoti graužikus fermose. Tuo metu netgi buvo profesija – šeškmeisteris, kuris su specialiai paruoštais šeškais eidavo į fermas. Šeškai buvo populiariausia graužikų naikinimo priemonė iki tol, kol buvo išrasti rodenticidiniai nuodai. Iliustracija iš Konrado Gesnerio knygos „Historia animalium“ 1551. XX a. pradžioje. didesnis susidomėjimas šeškais kaip vertingais kailiniais gyvūnais. Europoje ir Šiaurės Amerikoje kuriamos pirmosios kailių fermos, kuriose šeškai laikomi narvuose. Tuo pat metu šeškai pradėti laikyti kaip dekoratyviniai augintiniai, kurie buvo perkami iš kailių fermų. Nuo XX amžiaus vidurio šeškai pradėti naudoti kaip laboratoriniai gyvūnai. Rusijoje iki 1920 metų šeškai buvo medžiojami laisvėje. 1924 metais buvo suorganizuotas kailinių žvėrelių ūkis, kuriame narvuose kailiui buvo auginamos lapės, arktinės lapės, sabalai, tačiau šeškai ir toliau buvo gaudomi gamtoje. Šeškų fermos SSRS atsirado tik 1977 m. Tik 1990 viduryje Rusijoje šeškas pradėjo pasirodyti žmonių namuose kaip augintinis. „Šeškų pavadinimui daugelyje Europos kalbų yra ne vienas, kaip rusų kalba, o du terminai. Pavyzdžiui, angliškai tai yra polecat ir fret. Žodis šeškas reiškia gamtoje gyvenančius laukinius šeškus, o šeškas – jų prijaukintus giminaičius (kurie tapo rusišku „šešku“). Panašiai prancūzų ir vokiečių kalbomis laukiniai ir naminiai šeškai vadinami atitinkamai putois ir furet bei iltis ir frettchen.

Rusų kalboje žodis „fertka“ kilęs iš lenkų kalbos ir yra tiesioginis žodžio lenkų pasiskolinimas. fretka. Taip yra dėl istorinių priežasčių, nes šeškų veisimas SSRS prasidėjo nuo ląstelinių šeškų, kilusių iš Lenkijos. Taigi „šeškas“ ir „naminis šeškas“ yra sinonimai. Žodis fretka taip pat vartojamas čekų, slovakų ir latvių kalbose. Daugelis Rusijos naminių šeškų savininkų vartoja žodį „šeškas“, o ne „šeškas“, nes antrasis terminas Rusijoje dar nėra paplitęs. © wikipedia.org

Naminis šeškas, šeškas

Fretka – žebenkštinių šeimos naminis gyvūnas. Kūno ilgis – 35-40 cm, uodega 10-15 cm. Svoris 1,5-2 kg. Šeškas turi pailgą lankstų kūną, trumpas stiprias letenas su aštriais nagais. Kailis su tankiu pavilniu ir lygiais išoriniais plaukeliais. Taip pat yra ilgaplaukių šeškų, kurių išorinių plaukų ilgis apie 12 cm, ypač ilgi plaukai nugaroje. Šeškų gyvenimo trukmė yra 7-9 metai, labai retai jie gali gyventi iki 10-12. Šeškų spalvų ir ženklų yra daug: albinosas, baltas juodomis akimis, perlamutras, šokoladas, cinamonas, šampanas, juodas, sabalas. Sabalas yra labiausiai paplitusi naminių šeškų spalva. Žymės – šeško spalvos žymės: Blaze (balta juostelė ant snukio nuo nosies ir tarp ausų, baltos pirštinės), Barsukas (nuo liepsnos skiriasi juostelės nelygumu ir vos pastebima kauke), Panda ( balta galva su spalvotomis žymėmis aplink akis, tamsus kūnas), Pinto panda (nuo pandos skiriasi šviesaus atspalvio kailis ant kūno) Mitt (balti pirštai ir uodegos galas) ir kt.  

Šeško elgesio ypatumai

Šeškai – smalsūs, gudrūs ir gana užsispyrę gyvūnai. Didelio aktyvumo ir aktyvumo periodus pakeičia gilus miegas, todėl šeškas praktiškai nereaguoja į išorinius dirgiklius. Šeškai miega iki 18-20 valandų per parą. Šeškai dažniausiai pasižymi specifiniu muskuso kvapu, o kartais stipriai išsigandę iš paranalinių liaukų gali išleisti nemalonaus kvapo paslaptį, tačiau naminiai šeškai šią kraštutinę priemonę naudoja retai. Šios liaukos nėra muskuso kvapo priežastis, todėl jos pašalinamos tik dėl medicininių priežasčių. Šeškai skleidžia daug garsų – klykia – tai dažniausiai šeško skleidžiamas garsas, jie išreiškia jiems įvairiausias emocijas – džiaugsmą, jaudulį, draugiškumą arba, atvirkščiai, nepasitenkinimą ir pasipiktinimą; šnypštimas – įspėjimas ir agresija, veriantis verksmas – aštrus diskomfortas, skausmas, didelė baimė. Kartais jie girgžda, pavyzdžiui, sapne, ką nors sapnuodami gali tyliai cypsėti, trūkčioti ir judinti letenas – galbūt jis sapnuoja gaudymą. Be to, šeškai turi daug skirtingų kūno signalų ir sąveikos vienas su kitu. Žaismingas šokinėjimas, džiaugsmas – nugara išlenkta, kojos tiesios, galva aukštai iškelta, o šeškas šokinėja pirmyn arba iš vienos pusės į kitą, dažnai pasuka galvą. Kovinė padėtis – nugara išlenkta, kūnas padėtas šonu į priešą ir žengia ant jo. Uodega gali būti puri. Gynybinė padėtis – šeškas priglunda prie grindų ir puola priešo link pirmas nepuolęs. Uodegos trūkčiojimas – šeškas greitai vizgina uodegą – jaudulys, medžioklė, jaudulys. Gurkšnojimas – gyvūnas pasiskirsto ant grindų, priekinėmis letenomis šliaužioja tam tikrą atstumą, žiovauja. Tai atsitinka po miego ir kai šeškas yra patogiai ir atsipalaidavęs. Šeškų patelių ir patinų elgesys labai skiriasi.

• Patinai yra labiau subalansuoti, ramesni ir draugiškesni šeimininkui, mėgsta bendrauti su žmogumi, kai jį glosto, drasko, guli su jais, ilgisi šeimininko. Provėžos metu patinas ženklina, stipriai kvepia, tampa susirūpinęs ir nervingas. Jei šeškas nėra veislinės vertės, jis kastruojamas.

• Patelės aktyvesnės ir gudresnės, labiau prisirišusios prie vietos, savo teritorijos nei prie žmogaus, mažiau pasiilgsta bendravimo. Patelės yra aktyvesnės, organizuoja aibę įvairių užsiėmimų ir žaidimų. Patelių bruožas yra nesugebėjimas ištrūkti iš karščio pačios, o nesant patino ji kentės, numes svorio, nervinsis, elgsis agresyviai ar prislėgtai iki mirties. Gali išsivystyti piometra. Patelės, kurių neplanuojama veisti, turi būti kastruotos.

Šeškų turinys

Ląstelė

Šeškas gali būti laikomas narve arba tinklinėje vitrinoje, su privalomu vaikščiojimu. Šeškų narvas turi būti ne mažesnis kaip 100 cm pločio, kelių aukštų, taip pat namelis, hamakas, minkštos lovos, padėklas, dubuo maistui ir gertuvė.

• Dubuo turi būti stabilus, pirmenybė teikiama keramikai ir metalui. Galite naudoti pakabinamus dubenis. 
• Galite naudoti lašelinę ar speninę girdyklą, kaip ir dideliems graužikams ir triušiams, arba į dubenį įpilti vandens, tačiau tai yra mažiau patogu, nes šeškai į dubenį gali išmesti šiukšles, maistą ar net apversti vandens dubenį.
• Namas turi būti pakankamai didelis, pagamintas iš plastiko arba medžio, viduje su minkšta lova.
• Hamakus galima įsigyti ir naminių, labai įvairių – atvirų, uždarų, kišenės formos, su skylute apačioje, ir tiesiog iš seno chalato rankovės.
• Galite naudoti įprastą kačių kraiko dėžutę su tinkleliu, o po tinklu padėkite užpildą. 
• Pageidautini vamzdžių tuneliai, žiedai, laiptai.

Vaikščiojimas

Einant patalpoje turi būti pašalinti ir paslėpti visi pavojingi daiktai: laidai, vaistai, buitinė chemija, kosmetika, sagos ir adatos, statybinės medžiagos, drabužiai, trapūs daiktai, kambarinės gėlės, langai taip pat turi būti uždaryti (galima atidaryti į įrengtą į langą tinklelis nuo kačių (ne nuo uodų!) Ir šildytuvai, atidarytos skalbimo mašinos, įjungtos viryklės yra išjungtos arba nepasiekiamos. Vaikščioti turi būti prižiūrint šeimininkui. patalpoje šeškui galima pasiūlyti įvairių žaislų: ne per minkštų ir mažų kamuoliukų, guminių ir lateksinių šunų žaislų, patvarių minkštų žaislų, plastikinių kamuoliukų ir Kider Surprise dėžučių, vamzdžių ir audinių tunelių, krepšelių ar dėžučių – tuščių arba pripildytų suglamžytų servetėlių. arba audeklas, kur galima paslėpti skanėstus, padėklus ar stabilias talpyklas su vandeniu, kur galima mesti plastikinius ar guminius žaislus ar net gėrybes – šeškas bus suinteresuotas jų gauti.valgė su kačių erzinimo meškere, su žvangančiais kamuoliukais, plunksnų, kailinių pelių. Be padėklo narve, pageidautina ir padėklo pasivaikščiojimo kambaryje arba net dviejų. Išeinant iš namų, taip pat ir naktį, šešką patartina palikti narve dėl jo paties saugumo.  

Vaikščioti gatve

Šeškas nėra švelnus atogrąžų gyvūnas, ir su juo nebūtina, bet išeiti pasivaikščioti net ir žiemą visai įmanoma. Nereikėtų vaikščioti tik lyjant, drėgme ir purve bei esant labai aukštai ir žemai temperatūrai. Gyvūnėlis turi būti paskiepytas, gydomas nuo parazitų ir būti apynuose. Pasivaikščiojimo metu neturėtumėte leisti bendrauti su gatvės ir šeimininkų katėmis ir šunimis – tai gali būti pavojingi įkandimai abiem pusėms, leiskite bėgioti be pavadėlio, leiskite ką nors pakelti nuo žemės. 

Šeškų mityba

Šeškas yra mėsėdis ir turi būti atitinkamai šeriamas. Galite šerti tiek natūraliu, tiek sausu maistu. Natūraliai maitinantis šeškui siūloma paukštiena, liesa jautiena, subproduktai, žuvis, kremzlės (pavyzdžiui, ausys), putpelių kiaušiniai, neriebi varškė, nedidelis kiekis daržovių ir grūdų, vitaminų ir mineralų kompleksai. Gamtoje artimesnė dieta apims vienadienes viščiukus ir putpelius, peles ir didelius pašarinius vabzdžius. Kaip skanėstą galite duoti agurkų, kriaušių, bananų, prinokusių persimonų, obuolių, braškių, mangų, arbūzų, saldžiųjų pipirų, taip pat kokybiškų skanėstų šunims ir katėms (kompozicijoje neturi būti druskos, cukraus ir grūdų). Valgant sausą maistą, reikėtų rinktis specialiai šeškams skirtą maistą, arba kokybišką maistą kačiukams. Šeškams negalima: riebių, keptų, rūkytų, sūdytų, riešutų, miltų ir konditerijos gaminių, pieno, virtų vamzdinių kaulų, svogūnų, česnakų, bulvių, ridikėlių, ridikėlių, krienų, prieskonių, citrusinių vaisių, grybų, lipnaus ir klampaus maisto.

Šeškas ir kiti augintiniai

Šeškai geriausiai sutaria su katėmis, dėl panašaus elgesio, ilgo miego ir panašių žaidimų, rečiau – su šunimis, kurie neturi agresijos ar ryškaus medžioklės instinkto. Bet kokius mažus gyvūnus – graužikus, triušius, paukščius, roplius ir žuvis šeškas suvoks kaip grobį, pakartotinai bandys prie jų patekti.  

šeškų priežiūra

Vakcinacija

Šeškui reikia gauti veterinarinį pasą ir atlikti vakcinacijos procedūrą. Šeškai skiepijami nuo šunų maro, leptospirozės ir pasiutligės.

Plaukų priežiūra

Maudyti šeškus ne dažniau kaip 1 kartą per 1-2 mėnesius, su specialiais šeškams skirtais šampūnais. Kraštutiniu atveju galima naudoti švelnius kačiukų šampūnus. Netinkamas naminių gyvūnėlių ar žmonių šampūnas gali sukelti odos sudirginimą, niežėjimą ir stipresnį kvapą. Maudant šešką patogiausia laikyti rankose po čiaupu ar dušu. Užtepkite šampūną, suputokite ir nuplaukite, būkite atsargūs, kad vandens nepatektų į šeško ausis. Jei šeškas mėgsta vandenį ir maudytis, į vonią galima įpilti ne daugiau kaip 20 cm vandens ir padaryti „salelę“, pavyzdžiui, į vonią įmesti apverstą dubenį, kad šeškas bet kada galėtų išlipti. pavargsta. Į vandenį galite mesti įvairius plūduriuojančius žaislus. Po maudymosi šešką reikia nušluostyti rankšluosčiu, įdėti į dėžę ar krepšį su sausu rankšluosčiu, tada jis susitvarkys kailį. Stebėkite skersvėjus, kol šeškas išdžius. Kartą per savaitę šešką reikia šukuoti minkštu šepetėliu, plonomis šukomis ir šerių arba minkštu nailoniniu šepečiu. Pavasarį ir rudenį šeškai iškrenta 1-1 savaitę, tuo metu galima dažniau išsišukuoti. Siekiant palengvinti slinkimą, šeškui galima duoti vitaminų kailiui ir odai. Be to, šeškai, kaip ir katės, patys valosi plaukus, apsilaižo, o plaukus rydami. Todėl šeškams duodama salyklo pasta, kuri pašalina plaukus nuo skrandžio.

Dantų priežiūra

Nuo vaikystės šešką galima mokyti atidaryti burną ir valytis dantis. Dantis galima valyti mažu (vaikišku ar mažo šuns) šepetėliu ir specialia naminiams gyvūnėliams skirta dantų pasta ar geliu. Žmogaus dantų pasta neturėtų būti naudojama. Jei šeškas labai prieštarauja, galima apsieiti ir be šepetėlio, naudojant dantų gelius su plonu antgaliu (pavyzdžiui, Orozym), juos reikia tepti ant dantų. Kartkartėmis galite padovanoti kietų natūralių skanėstų šunims ar katėms. Augant dantų akmenims, šepetėlis ir pasta jau nepadės, o valyti galima tik veterinarijos klinikoje.

Kulnai

Namuose, nekasdami ir nelipdami į medžius, šeškai nagų praktiškai negraužia. Nagų galiukus galite nukirpti nagų pjaustytuvu. Šeškų nagai dažniausiai būna peršviečiami, matosi, kur nago viduje prasideda kraujagyslė. Būtina nupjauti prieš pasiekiant šį indą, kad nesužeistumėte gyvūno. Po kirpimo (arba už kiekvieną nukirptą nagą) galite apdovanoti šešką skanėstu, kad jis geriau priprastų, o nagų kirpimas nesukeltų tokio stipraus protesto ir nepasitenkinimo.

Šeško ugdymas ir mokymas

Šeškai, nepaisant jų savarankiškumo ir užsispyrimo, yra protingi gyvūnai ir gali būti mokomi ir mokomi. Auklėjant reikia išmokyti šešką eiti į tualetą dėkle, kontroliuoti įkandimo jėgą – suaugusiems šeškams, kurie nėra įgiję išsilavinimo ir yra pripratę prie savo praeities elgesio modelio, dažniausiai tai neįmanoma iš karto. namai. Jie turės sunkiai dirbti, pasitelkdami ir paskatinimus, ir bausmes. Daug lengviau, kai šeškas į namus atkeliavo iš augintojo, jau pripratusio prie jaunų gyvūnų. Tiek pat, kiek šuniukai ar kačiukai, šeškų šuniukai įkanda keisdami dantis, kai bando sukąsti pirštus, pasiūlo šešką pakeisti žaislą, palieka džiovintą mėsą. Bausmė gali būti nestipri (koreliuokite savo ir šeško dydį!) spragtelėkite ant nosies ir šnypškite, kaip ragas, šeškas šią kalbą dažniausiai greitai perpranta. Šeškų treniravimas gali būti atliekamas su skanėstais ir klikeriu, arba balso skatinimu, spragtelėjimu pirštais, plojimais rankomis, o jam padarius tai, ko nori, apdovanoti. Neverta šeško permaitinti; mėsos gabaliukai iš jam įprastos maisto porcijos gali būti skanėstas paskatinimui, juos reikia supjaustyti mažesniais gabalėliais. Nereikalaukite iš šeško iš karto tobulo vykdymo ir sudėtingų komandų, tegul tai būna smagus žaidimas, teikiantis malonumą ir gyvūnui, ir šeimininkui.